Spektaklis „SMĖLIO ŽMOGUS“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė)

Lėlių teatro spektaklyje nesu buvusi nuo pat vaikystės, nes įprasta, kad šis teatro žanras yra visiškai okupuotas spektaklių vaikams kūrėjų. Iš Klaipėdos atvykusi režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė nutarė šią nuostatą sulaužyti ir sukūrė nuostabų spektaklį pagal E. T. A. Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“ – lėlių, kaukių ir judesio fantasmagoriją suaugusiems. Spektaklį netruko įvertinti ne tik žiūrovai, bet ir Auksinių scenos kryžių dalintojai, vienu kryžiumi šiemet papuošdami ir „Smėlio žmogaus“ kūrėjus.
Auksinė spektaklio kūrėjų komanda: scenografė Renata Valčik, muziką spektakliui parašiusi kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, choreografiją kūrusi šokėja ir choreografė Sigita Mikalauskaitė, vieną iš pagrindinių vaidmenų atlikęs jaunosios kartos aktorius Šarūnas Datenis ir dramaturgiją šiam judančių paveikslų ir vaizdinių spektakliui sustyguot padėjęs rašytojas Mindaugas Valiukas.

E.T.A. Hoffmanno apsakymas-pasaka „Smėlio žmogus“ pasakoja apie Natanaelį, kurį nuo vaikystės persekioja demoniška būtybė – Smėlio žmogaus šmėkla. Net ir suaugęs, Natanaelis sunkiai atskiria savo fantazijas nuo realybės. Jo nuotaikų ir jausmų kaita atsiskleidžia per susirašinėjimus su mylimąja Klara ir jos broliu: meilės ir švelnumo kupinus laiškus keičia pykčio protrūkiai, kupini neapykantos, nepasitenkinimo tiek savo bičiuliais, tiek jį supančiu gyvenimu, kuris vis labiau panašėja į sapną. Natanaelis be perstojo tvirtinęs, kad kiekvienas žmogus, manantis esąs laisvas, iš tikrųjų tėra tamsių jėgų žiauraus žaidimo žaisliukas, ir veltui stengiamasi joms priešintis – reikia nuolankiai paklusti likimui. Jis net ėmė teigti, esą kvaila tikėti, kad mene ir moksle žmogus galįs duoti valią kūrybinei laisvei, nes įkvėpimas, kuris skatina kūrybą, einąs ne iš sielos – tai tik ne mumyse glūdinčio aukštesniojo prado poveikis. Galiausiai Natanaelis pamiršta Klarą, aklai įsimylėdamas mechaninę lėlę Olimpiją, linkčiojančią ir pritariančią visiems Natanaelio paistalams, o buvusią mylimąją Klarą palaiko lėle.

„Smėlio žmogaus“ kūrėjai iš Hoffmanno apsakymo perėmė tik esminę idėją apie žmogaus dualumą, apie kiekviename slypinčias kelias asmenybės puses, nuolat konfliktuojančias tarpysavyje, apie tai, kad visiems mums tenka įveikti savo demonus, kad atrastume savas tiesas, savo gyvenimo kelią. Vokiečių rašytojo Hoffmanno kūryboje vaizduojamas herojų dualizmas sietini su paties autoriaus gyvenimo dvilypumu. Jis visą gyvenimą blaškėsi tarp teisininko, muziko ir rašytojo pašaukimų. Vienas iš būdingųjų jo kūrybos motyvų – menininko ir filisterio santykiai.
Spektaklyje galima pastebėti tam tikras nuorodas į kūrinio herojus, bet jie nebyliai (spektaklis be žodžių) labiau demonstruoja vyriškąją ir moteriškąją žmogaus puses, o ne konkrečiai – Natanaelį ar Klarą. Spektaklio pagrindas – lėlės ir aktoriaus transformacija, dvilypumas, gyvos ir negyvos materijos susiliejimas. Abejonė, ar gyva esybė yra gyva ir, priešingai – ar negyvas daiktas gali atgyti. Minėtas idėjas akcentuoja ir spektaklio scenografija – laiptai, kabančios virvės, kurie tarsi simbolizuoja dviejų pasaulių sąlyčius – realybės ir fantazijos, tikrovės ir sapno, dangaus ir žemės.

Valandos trukmės spektaklyje „Smėlio žmogus“ visi elementai – choreografija, muzika, apšvietimas – konceptualiai vieningi. Kūrinio idėją atskleidė nuostabi šokėjų choreografija, papildyta lėlėmis; paslaptingas žmogaus sielos transformacijas kūrė skrupulingai apgalvotas apšvietimas, šešėlių teatras, paslėpdamas ir išryškindamas keisčiausius žmogaus pavidalus; kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės muzikinis takelis taip pat prisidėjo prie mįslingos spektaklio atmosferos kūrimo – antgamtiškus traškesius keitė romantiški fortepijono, lietaus garsai, grėsmingi neatpažįstamų būtybių plazdėjimai.

Spektaklis be galo grakštus, vizualus, muzikalus. Kūrėjų sumanymas aktorius, jų kūnus pakaitomis papildyti kauke ar muliažinėmis žmogaus galūnėmis (rankomis, kojomis) – leido žiūrovui atrasti kitokį lėlių teatrą, kuris pasitelkus fantaziją gali būti labai įvairus, elegantiškas, plastiškas, nebūtinai vien „tampomas už virvučių“. Spektaklyje apstu akiai gražių magiškų scenų, sukurtų minėtų komponentų dėka. Tiesa, nežinant Hoffmanno kūrinio, spektaklio esminė idėja gali likti nesuprasta, tačiau pasimėgauti estetine, filosofine šio spektaklio puse žiūrovas turi ne vieną progą. „Smėlio žmogus“ – tai sapnas, magiška pasaka, šiek tiek gąsdinanti savo makabriškumu, o kartu viliojanti į kūrėjų iliuzinio pasaulio žabangas, iš kurių visai nesinori grįžti..

1 komentaras apie “Spektaklis „SMĖLIO ŽMOGUS“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė)

  1. Mačiau, patiko, ypač minimali scenografija, aktorių plastiškumas ir visa atmosfera.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.