STEPHEN KING „Ponas Mersedesas“ ir „Radybos“

Kriminalinis romanas iš siaubo karaliaus. Kodėl gi ne? Juolab, kad jo artimesni realybei kūriniai („Mizerė“, „Doloresa Kleiborn“) yra daug stipresni ir man labiau įdomesni, negu tie su paranormaliais reiškiniais ir velniais klouno veidu. Dostojevskiškos pretenzijos Stephenui Kingui jau, matyt, ir liks tik pretenzijomis, bet bandymai įlįsti į veikėjų dūšią jam visai sekėsi, nors ilgainiui ir tapo kiek šabloniški, užsiciklinę ties kokia viena, per visą kūrinį besikartojančia fraze. Pastarasis jo kūrybos bruožas ilgam atbaidė nuo Kingo pavardės skaitomų knygų viršelyje, bet čia – detektyvas. Ir ne tiesiog, o 2015-aisiais gavęs Edgar Award už geriausią romaną – tokių romanų lietuviškai turime nedaug.  Taigi, imu „Poną Mersedesą“ ir įkrentu iki pat pabaigos.

Romanas pasakoja apie beprotį, pavogusį galingą mersedesą, kuriuo įsirėžia į bedarbių minią, laukiančią per naktį prie pastato, kuriame turi vykti darbo vietų mugė. Bylą imasi tirti detektyvas Bilas Hodžesas, tačiau nesėkmingai – taip net sulaukia pensijos ir galvoja ramiai pabaigti likusias dieneles. Tačiau tada gauna pono Mersedeso laišką, kuris ramybę sujaukia ir pradeda pelės ir katės žaidimą. Tik čia dažnai sunku suprasti, kas – katė, kas – pelė.

Taigi, „Ponas Mersedesas“ nėra klasikinis detektyvas, sava struktūra ir siužetu labiau primena dabar populiarius skandinaviškuosius trilerius. Aš paprastai nemėgstu tų trilerių, kuriuose blogiukai identifikuojami jau knygos pradžioje, nes paslapties mažiau, o pabaiga vis tiek aiški. Bet su visu nemėgimu, nepagarba ir skeptiškumu tokiai knygos struktūrai turiu pasakyti, kad „Ponas Mersedesas“ Kingui pavyko. Kai skandinavai stengiasi save perspjauti mistikos, egzotikos, iš piršto laužtų faktų ir išimčių iš taisyklių rinkinyje, Kingas ima paprastą receptą ir jis suveikia. Žinoma, čia nemažai padeda ir amerikiečio kinematografinis tekstas, leidžiantis pasakojamą istoriją priimti už gryną pinigą. Tinkamai suveikia ir Hodžeso personažas – kenčiantis nuo antsvorio, nesveikai gyvenantis, mėgstantis išgerti, nieko nesuprantantis apie kompiuterius ir šiaip šiurkštaus bendravimo būdo tipas, kurio elgesys, išvaizda ir net mąstymas visiškai prasilenkia su superduper detektyvo paveikslu. Net negalima teigti, kad Hodžesas daug prisidėjo prie pono Mersedeso sugavimo, bet jo buvimas romane yra tai, ant ko viskas laikosi, dėl ko pamilsti šią knygą ir nori dar.

„Pono Mersedeso“ siužeto vingiai intrigos nestokoja, nors ir čia pasireiškia Kingui būdingi atributai: klouno kaukė, traumuojančios patirties turintys jaunuoliai, neįtikėtini aplinkybių sutapimai, seksualinio pobūdžio scenos, keiksmai, amerikietiškojo gyvenimo atspindžiai televizoriuje, radijuje, aplinkoje ir panašiai. Tie bruožai nesunkiai leidžia atpažinti siaubo karaliaus stilių, kuris perskaičius keliasdešimt knygų, jau pažįstamas iki skausmo ir nebesikeičia. Už tą stovėjimą literatūrinėje vietoje norisi jį kalti prie sienos, tačiau paranormalybių nebuvimas „Mersedese“ sukuria visai kitokią aurą – tokią, apie kurią teksto pradžioje sakiau, kad man labiau patinka.

Džiugu, kad ilgai nedelsusi, leidykla „Alma littera“ išleido ir antrąjį kriminalinės trilogijos dalį – „Radybos“ (orig. „Finders Keepers“), kuri, deja, nepateisino net pusę buvusių lūkesčių.

Pirmąjį „Radybų“ trečdalį pasakojama visai intriguojanti istorija: nužudomas garsus rašytojas, pavagiami jo neišspausdinti rankraščiai, kurie kartu su glėbiu grynųjų žudiko užkasami patikimoje vietoje, kur po trisdešimties metų netyčia atsiduria paauglys Pitas Sobersas…

Čia Kingas subtiliai geba įpinti „Pono Mersedeso“ prologą – Pito tėvas yra vienas tų, kuris lemtingąją naktį stovėjo eilėje prie darbo vietų mugės ir buvo žiauriai sužalotas. Dar – veiksmas vyksta tame pačiame mieste (keista, kad ne Kasl Roke). Ir viskas. Daugiau sąsajų su pirmąja dalimi pusantro šimto „Radybų“ puslapių aptikti nepavyko.

Kur Hodžesas?- svarsčiau. Gal čia jo visai nebus? Bet puslapiai bėgo ir Hodžeso poreikis vis mažėjo, kol visai išnyko, nes viena linija priminė šiuolaikiškus „Tomo Sojerio nuotykius“, kita – „Mizerės“ ir „Pabėgimo iš Šoušenko“ kerginį, ir knyga skaitėsi visai pakenčiamai. Tad, kai veik įpusėjus knygą, Hodžesas nukrito lyg iš dangaus, aš susinervinau. O ir pasirodė senukas tokiu būdu, kad kvailiau nesugalvosi – lyg koks Džeimsas Bondas ar Džekas Ryčeris oro uoste gaudydamas tarptautinį aferistą. Pasirodo po „Pono Mersedeso“ įvykių Hodžesas įkūrė firmelę, kuriai vieni juokai susidoroti su ieškomiausiais pasaulio nusikaltėliais. Žinoma, įvykiai, į kuriuos įsivėlė paauglys Pitas jam taip lengvai perkandami nesileis.

Žodžiu, sulig Hodžeso pasirodymu knygos įdomumas ėmė staigiai ristis žemyn. Pašlijo ne tik fabula, bet ir patys herojai. Net pats Hodžesas „suneįdomėjo“ – metė gerti ir pradėjo vesti sveiką gyvenseną. Siužetas nuspėjamai išskydo ir vos laikėsi ant baltų siūlų. Anksčiau nebuvęs toks žymus paaugliškos auditorijos adresatas ėmė tiesiog šnopuoti į nugarą,- t.y., kai pagrindinis veikėjas – paauglys, tai nenorom imi galvoti apie tai, kad knygos adresatas yra paaugliško amžiaus pilietis, bet pirmojoje „Radybų“ pusėje tai visiškai netrukdė. O vėliau tas vaikiškumas ėmė erzinti, lyg būtų rašyta Kalio Bliumkvisto gerbėjams. Ir reikalas nepagerėjo iki pat pabaigos. Tik tai nereiškia, kad nenorėsiu skaityti paskutinės trilogijos dalies – gi ten Hodžesas vėl turėtų susidurti su ponu Mersedesu.

ps. Jau galima pažiūrėti ir „Mr. Mercedes“ serialo pirmąjį sezoną, kuriam Hodžeso vaidmeniui fantastiškai tinkamai parinko Brendaną Gleesoną. Reikalas visai žiūrimas, nors galėjo mažiau sekti knygos fabulą – būtų daug įdomiau.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.