STEPHEN KING „Širdys Atlantidoje”

Knyga turi būti kaip neištirta žemė. Keliauk per ją be žemėlapio. Ištyrinėk ją ir palik savo paties žemėlapį.

Taip jau nutiko, kad filmas „Širdys Atlantidoje“ (Hearts In Atlantis) į manąsias akis pateko pirmiau knygos, todėl pastaroji buvo dešimčiai metų užkonservuota ir laukė savo laiko. Dabar galiu tik paraginti: jeigu dėl kokių priežasčių praleidote, nepastebėjote, nurašėt šiaip ar po filmo, tai pats laikas prie šios, vienos geriausių siaubų karaliaus knygos sugrįžti ir nepaleisti iš rankų.

Knyga sudaryta iš penkių dalių, kurias kartu galima laikyti vienu romanu, arba atskirai — apsakymų ir apysakų rinkiniu. Dalis jungia kai kurie bendri veikėjai, bet kiekvienos pasakojimas turi atskirą fabulą ir dėstymo perspektyvą. Filmas gi apima tik pirmąją ir paskutiniąją knygos dalis, kurios, sakyčiau, palyginus su kitomis, pačios silpniausios ir po taip pat silpnos ekranizacijos visiškai netraukė.

Kalbėdamas apie silpnumą, turiu omenyje Kingo genialų gebėjimą perkelti skaitytoją į knygos siužetą, laikmetį, veikėjo mintis. O kai tai šis amerikietis daro neišeidamas iš sveiko proto ribų — t.y. nesiveldamas į fantasmagoriškas mistikas, nežemiškus siaubus ir paranormalius reiškinius, rezultatas prilygsta Steinbeckui, magiškai realistiškam Bradbury‘ui ir veikėjų vidiniu gyliu klampinančiam Faulkneriui. „Širdys Atlantidoje“ (tiesa, su mažais nukrypimais) yra iš tos negausios realistiškosios Kingo lektūros, kuri negąsdina ir nenuvilia pramanu, o kaip „Mizerė“, „Doloresa Kleiborn“, „Gabus mokinys“ traukia dokumentišku suspensu, nekelia klausimų „ar tikrai taip gali būti?“, alsuoja aprašomos, septintojo dešimtmečio, Amerikos dvasia ir leidžia skaitytojui keliauti ja be žemėlapio.

Pirmoji rinkinio arba romano dalis „Žemieji žmonės geltonais lietpalčiais“ pristato dvylikametį Bobį Garfildą ir skaudžią vaikų pasaulio istoriją, kurios dalyviai toliau vienaip ar kitaip šmėžuos knygos puslapiuose. Kingas akivaizdžiai, nesislapstydamas, porina, kad visas šis dėstymas pasiskolintas iš W. Goldingo „Musių valdovo“, kur vaikiškas žiaurumas, nesutikdamas brandžių užkardų, priartėja prie išlikimo instinktų, ištrina ribą tarp žmogaus ir žvėries. Tik amerikietis rašytojas vaikus apgyvendina civilizuotame pasaulyje, kur parduodami dviračiai ir beisbolo lazdos, kur godžiai skaitomos geros knygos, kur mamos meluoja vaikams apie mirusius tėvus, kur senyvo žmogaus bičiulystė su vaiku kvepia ne draugyste, o pedofilija.

Pusę knygos užimanti pirmoji dalis į pabaigą suparanormalėja, atsiranda sąsajų su „Tamsiojo Bokšto“ ciklu, ima priminti serialą „Pretendantas“, atsiduoda nuoboduliu, užtat kita, tikroji, pavadinta „Širdys Atlantidoje“, smogia į smegenis stipriai ir nepalieka abejonės, kad po kažkiek laiko, kai jau bus visas Kingas išsemtas, grįšiu būtent prie šios istorijos, pasakojančios apie septintojo dešimtmečio vieno universiteto studentų gyvenimą, pakartojimo.

Maištas, bendrabutiški bajeriai, nusivylimas studijomis ir ateitimi, alkoholis, meilė — ne, pirmiau seksas, o dar pirmiau nesibaigiantys lošimai kortomis iš pinigų, ir tik paskiausiai mokslai ir besivelkančios egzaminų skolos. Dar kažkur tarp viso to įsiterpia kartos be ateities nuojauta, kasdienybės beprasmybė, asmeninis abejingumas rytojumi ir protestas prieš valdžią, prieš prezidentą, prieš karą Vietname (Juk šitas plakatas tiesiog rodo, kad daug žmonių pelnosi iš karo mėsmalės,— atsakė Skipas.— „Makdonalds-Duglas“, „Boing“, „Dženeral elektrik“, „Dou chemikals“, sumauta „Pepsi“. Ir dar šimtai kitų.), — kaip tai pažįstama šiandien, po keturiasdešimt metų. Tikėtina, kad ir dabarprie Baltųjų rūmų atsiranda vaikštančių su striukėmis ir plakatais, ant kurių skelbiama: „Žudyti vardan taikos tas pats, kas dulkintis vardan nekaltybės.“

Vietnamo veteranų, kenčiančių nuo depresijų, prisigeriančių vakarėliuose, išsiskyrusių, mušančių žmonas ir vaikus, temą rašytojas tęsia trečiojoje ir ketvirtojoje „Širdys Atlantidoje“ dalyse: „Neregys Vilis“ groteskiškai pasakoja apie aklu veteranu apsimetantį gatvės kaulytoją, kuris surinktą išmaldą paaukoja labdarai; „Vardan ko mes Vietname“ — įmurkdo į dūšią tų, kurie net grįžę namo taip ir neišlindo iš Vietnamo džiunglių. Šie du trumpi šedevrai, lyg išbyrėję iš Remarque‘o rankraščių spintos, net nepatyrusiam karo baisumų skaitytojui leidžia pabuvoti nebesugrįžtančiojo iš fronto lauko kailyje.

Skaitydamas „Širdys Atlantidoje“ neverkiau, bet viduje tikrai darėsi nepatogu, nejauku, gūdu, bet tikra, nepagražinta.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.