STEPHEN WITT „How Music Got Free”

Simboliška buvo skaityti šią knygą jau žinant, kad Fraunhoferio institutas, turėjęs teisę licencijuoti MPEG-1 Audio Layer 3 (MP3) formatą, oficialiai jau yra pareiškęs, kad šis formatas „mirė”, nes yra „atgyvenęs”, ir jį jau sėkmingai rinkose pakeitė kitokie, efektyvesni, garso kodavimo standartai. O MP3 buvo būtent ta kompiuterinė technologija, kuri pradėjo muzikos pramonės revoliuciją, įgalinusią muziką klausytojams gauti nemokamai. Kuo tai baigėsi (jeigu šiandienos situaciją galima pavadinti pabaiga), mes daugmaž žinome, o štai kaip viskas prasidėjo detaliai savo knygoje „How Music Got Free” papasakojo Stephenas Wittas.

Kiek skeptiškai nusiteikęs ėmiausi šios knygos, nes ant liežuvio galo sukosi „ką ten įdomaus galima paporinti”, bet Wittas praktiškai parašė dokumentinį trilerį, kuriame netrūko įtampos ir neįtikėtinų istorinių faktų.

Knyga prasideda MP3 gimimu, kurio iniciatorius buvo toks entuziastas vokietis Karlheinzas Brandenburgas, mėgęs empyriškai audiofilams pademonstruoti, jog be superduper aparatūros skaitmenizuoto, suspausto garso nuo CD kokybės neatskirsi. Jam ypač patikdavo leisti Suzanne Vega „Tom’s Dinner” arba Scorpions „Wind of Change”.  Eksperimentų rezultatai buvo džiuginantys, bet standartizuoti šį sumanymą nebuvo lengva, nes MPEG nariai turėjo savo politinių sumanymų. Brandenburgas ne kartą buvo jau nuleidęs rankas, bet gerai, kad prie šio sumanymo dirbo ne vienas – vis atsirasdavo, kas jį palaikė tolimesnėje kovoje (pvz., Bernhardas Grillas). Projekto komanda šiaip buvo kiek gausesnė, bet galima drąsiai sakyti, kad Brandenburgas ir Grillas savotiškai tapo Piratų partijos sukūrėjais. Jų sprendimas internete padaryti visiems prieinamą mp3 kodą, pradėjo autorių teisių pažeidimų aukso amžių, kuris aukštyn kojomis apvertė visą muzikos industriją ir padarė ją tokią, kokią turime dabar.

Kita knygos pasakojama linija iš Europos, nukelia į 1995-ųjų JAV, kur veikia PolyGram kompaktinių diskų gamykla. Ten pakuotojais dirbo ir tokie draugeliai: Jamesas Anthony’s Dockery’s ir Bennie Lydell’is Glover’is, kurie visai mielai draugavo su internetu ir tuo metu ant bangos buvusiu IRC, kur prisijungė prie kanalo #mp3. Tokiame virtualiame pirmųjų internetinių piratų, pasivadinusių The Scene, vakarėlyje draugai aptiko žinią, kad kietojo disko talpos problemą padeda išspręsti naujas muzikos suspaudimo formatas MP3. Gloveris tuoj per savo kompiuterio kolonėles prasuko šimtą kartų iš CD girdėtą 2Pac „California Love” mp3 formatu ir liko nesupratęs: kam buvo reikalingas CD formatas? Ir tuo pačiu suprato, kad tai gali būti jo asmeninė aukso gysla.

„How music got free” turi ir trečią pasakojimo liniją, kurioje pirmuoju smuiku griežia Dougas Morrisas, 1995-aisiais iš pasaulinės Warner Music Group korporacijos Šiaurės Amerikoje vadovo pareigų perėjęs dirbti į Universal Records. Jau tada Morris’as turėjo daugiametę patirtį muzikos įrašų industrijoje, ne tik kaip vadybininkas, bet ir kaip dainų kūrėjas bei prodiuseris. Morissas sugebėjo išgyventi, kai MTV ir Walkman nužudė albumus ir atvėrė rinką hitams – o tai, anot Morisso, buvo didžiulis smūgis muzikos industrijos gigantams, nes privertė visą, jau suderintą mechanizmą perprogramuoti. Žodžiu, šis veikėjas buvo prikišęs ne prie vieno muzikos hito ir manėsi žinąs, kaip iš muzikos daryti didelius pinigus, nes galėjo iš vieno paklausymo pasakyti, ar tam tikram gabalui lemta tapti hitu ar ne. O jeigu lemta, tai hitas leis gauti daug pinigo. Ir jokie aplinkinių gąsdinimai, kad CD piratavimas gali rimtai pakenkti pardavimams jam neatrodė rimta grėsmė. Gi jau buvo ir magnetinės kasetės, kurias taip pat žmonės perrašinėjo, bet tai įrašų pardavimų neįtakojo. Bet tuomet Morrisas nė velnio nesuprato apie mp3 ir jo kasdien didėjančią galią pogrindyje, nes faktas buvo ir toks, kad mp3 atsiradimas padidino CD pardavimus. Kurį laiką…

Tos trys istorijos knygoje smagiai susiveda į vieną liniją, kuri apima tuos laikus, kai kūrėsi pirmosios nelegalios filmų, žaidimų ir muzikos mainų svetainės; kai nelegalios albumų versijos pasirodydavo savaitėmis anksčiau oficialiai skelbtos pardavimo pradžios; kai pogrindinės internetinių piratų grupės rungtyniavo viena su kita, kuri greičiau nutekins dar neišleistą kūrinį (pamenate, kiekviename kataloge kartu su medija būdavo ir .nfo failas, kuriame galėjai rasti kas ir kada į pasaulį paleido tam tikrą kūrinį bei mažai ką paveikiantis raginimas „If you like the release then please go out and buy it” ); kai torentų svetainių pasiūla keturis kartus viršijo iTunes asortimentą (pvz., OiNK trakeris, kurį mėgo net pats Trentas Reznoras, savo žydėjimo metais buvo naudingesnis, išsamesnis ir didesnis negu tuometis Discogs); kai CD ir DVD ėmė pralaimėti Napster, eDonkey, Kazaa ir kitoms P2P svetainėms; kai muzikos industrijos Didysis Šešetas pavirto Didžiuoju Ketvertu; kai  už Atlanto prasidėjo ir baigėsi pirmosios bylos dėl piratavimo.

Brandenburgo ir Grillo licenciniai vargai su MPEG, RIAA ir kitais komerciniais konsorciumais knygoje „How music got free” nėra tokia įdomūs, kaip kitos dvi linijos, tačiau ir čia Wittas geba pateikti vieną kitą įdomesnį faktą ir parodo, kad mokslininkas be vadybininko yra niekas.

Įdomiausia knygos dalis – kriminalinė istorija apie Gloverį, kuris užsitarnavo didžiausio visų laikų muzikos pirato titulą. Gloveris iš piratinių CD ir DVD pardavimų susikrovė nemažą turtą, bet net ir važinėdamas prabangiu automobiliu neatsisakė darbo įrašų fabrike, nes tik taip galėjo pietų dėžutėje ar diržo sagtyje (!) išnešti apsaugos neaptiktą plastmasinį diską, kuris padaugintas CD-ROM’u, jam garantavo nemažas pajamas. Sutrumpintą Gloverio istoriją galima paskaityti internete „The New Yorker”, bet šis pasakojimas vertas viso, knygoje išdėstyto, išsamumo.

Ne mažiau įdomi ir muzikos industrijos veikėjo Morisso istorija, papasakojanti, kaip net neypatingai vykusį kūrinį galima padaryti populiariu ir pelningu, kaip daug vadovaujamosios patirties turintis asmuo nebespėja koja kojon su technologijomis ir seni patikrinti receptai šiandien gali būti nieko verti, kaip Morisso vadovaujama Universal sugebėjo visgi nebankrutuoti, net nepriėmusi Steve’o Jobs’o pasiūlymo, vėliau virtusio iTunes Store.

Stephenas Wittas taikliai sudėjo akcentus ir nuosekliai surašė, kaip ir kodėl įvyko visa ta „nemokamos muzikos” (r)evoliucija. Nuo idėjos iki įgyvendinimo.

Tikriausiai neverta tikėtis knygos „How Music Got Free” sulaukti lietuviškai, bet vis tiek ją rekomenduoju visiems melomanams, filofonistams, piratams, muzikos kūrėjams ir atlikėjams, pastarųjų vadybininkams ir kitiems, turintiems kažką bendro su muzika. Tik snobus audiofilus aplenksiu, nes jiems tikriausiai knygos tekstas nepakankamai kokybiškai skambės.

PS. Čia galite pažiūrėti paties autoriaus knygos pristatymą, negausiai auditorijai, bet tikrai įdomų.

 

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “STEPHEN WITT „How Music Got Free”

  1. Kazkada maciau el. versija, reiks atsikapstyti, turetu buti idomu. Galvojau, kad ten raso, kaip muzikos dykai gauti :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.