Niekas nėra saugus. Niekada. Niekur.

2012-aisiais dabartinė leidykla „Sofoklis” dar vadinosi „Metodika” bei buvo tik pradėjusi savo kelią į lietuviškų knygų lentynas, ir galima teigti, kad tas pradėjimas buvo visai vykęs. Pirmaisiais leidyklos veiklos metais sulaukėme Johno Harto „Paskutinis vaikas” (Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną), A.D. Miller „Snieguolės” (Booker‘io trumpasis sąrašas, Auksinio durklo nominacija), Eowyn’os Ivey „Sniego vaikas” (Pulitzerio nominacija), Marilynne Robinson „Gileadas” (Pulitzerio premija, PEN/Faulkner premija) ir kitų knygų, kurios turėjo džiuginti knygų mylėtojus. Kai kurios ir džiugino, o kai kurios nugulė lentynose tyliai ir be jokių atgarsių. Tarp pastarųjų buvo Steve‘o Hamilton‘o „Spynų meistras” (The Lock Artist), kurio išleidimo tyla gali būti susijusi ir su tuo, kad ant lietuviškojo viršelio esantis užrašas „Geriausias metų kriminalinis romanas” iš tiesų skaitytojams nė velnio nesako, nes gi mūsų visos leidyklos leidžia vien geriausias knygas, bestselerius, kultinius romanus ir panašiai. O būtų pakakę paminėti, kad tarp tų „ne vieną apdovanojimą gavusi knyga” yra Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną ar Auksinio durklo nominacija – ir kriminalinės literatūros fanai, manau, būtų suklusę ir nepraėję pro šalį.

„Spynų meistras” tikrai yra labai šaunus kriminalinis romanas. Ir būtent – tik kriminalinis, nes tai ne detektyvas, ir ne trileris. Iš esmės, tai nuostabi, jaunatviška meilės ir nusikaltimų istorija, papasakota paties nusikaltėlio, kuris vienu metu yra ir teigiamas, ir neigiamas veikėjas. Kriminalinė istorija be jokio seklio, policijos, tik nusikaltimų virtuvė iš vidaus, su akcentu į seifų atrakinimą – tokie fabulos rėmai buvo tikra atgaiva po šabloniškų (skandinaviškų ir ne tik) trilerių – lyg skaitytum apie šių dienų Arsenijų Lupeną.

Tad laikykis, štai mano istorija, jei tik esi jai pasirengęs

Jau pirmuosiuose knygos puslapiuose sutinkame aštuoniolikmetį vaikiną Maiką, kuris po vaikystėje patirtos traumos visiškai nebekalba (ir neprakalbės per visą knygą), bet geba atrakinti bet kokią spyną. Šiuo Maiko talentu netrunka pasinaudoti nešvarių darbelių veikėjai, į savo nusikaltimus įtraukiantys ir jaunuolį. O kuo visa tai baigsis, kaip ir aišku, nes vaikinas savo pasakojimą jau pradeda sėdėdamas už grotų. Tad visa intriga slypi Maiko asmeninėje gyvenimo tragedijoje, apie kurią ir sužinai skaitydamas „Spynų meistrą”. Sužinai, kad šis talentas nenukrito vieną rytą iš dangaus, susipažįsti su neįtikėtina istorija, atskleidžiančia, kodėl berniukas prarado balsą, patiri nuostabią, nebylią pirmąją meilę ir perskaitęs knygą tikrai norėsi pabandyti be rakto atrakinti kokią durų ar seifo spyną. Nežiūrint to, kad autorius padėkoje rašo: „mes labai stengėmės, kad viskas būtų kuo įtikimiau, bet tikrai nenorėjome, kad ši knyga taptų vadovėliu įsilaužėliams”, bet perskaičius šią knygą atrodo, kad neįveikiamų spynų nėra, tereikia pajausti tuos kaištelius…

Hamiltonas sukurpė įdomią pasakojimo struktūrą, prie kurios skaitytojui reikia kiek laiko prisitaikyti: vienas skyrius nukelia į dešimtmečio senumo įvykius, kitas – į vykusius prieš metus. Abi linijos juda į priekį, kol galop pirmoji pasiekia antrąją ir į ją įsilieja. Su tuo linijų persipynimu nėra viskas tvarkoje – kartais tarp jų dingsta sąsajumas, sunku apčiuopti vieno laikmečio įtaką kitam. Ne viskas tvarkoje ir su pagrindinio personažo charakterio vystymu (toks jausmas, kad per dešimtmetį jis nė kiek nesubrendo), poelgių motyvais, kuriems pritrūksta įtikinamumo, psichologinio pagrindimo, mažiau šabloniškų dialogų (šis nusiskundimas gali būti dėl ne kokio vertimo). Bet šiais bruožais pasižymi dauguma kriminalinių romanų, tad tie išvardyti trūkumai nė kiek nesumažina skaitymo malonumo.

Iš tiesų, jeigu „Spynų meistrą” būčiau perskaitęs bent pusmečiu anksčiau, apie Trento Daltono „Berniukas nuryja visatą” nebūčiau taip meiliai atsiliepęs, nes dabar pastarasis atrodo tik gerokai patobulinta 2010-aisiais išleisto Hamiltono romano versija. Na, gal kiek ir per drąsu taip sakyti, bet skaitant „Spynų meistrą” ši analogija vis išlįsdavo iš maišo: dėl nebylaus panašaus amžiaus berniuko, dėl skendimo (sorry už menką turinio išdavimą), dėl spinduliuojančios meilės istorijos, dėl kriminalinio aspekto. Ir dėl teksto, kuris akivaizdžiai pagrindinio herojaus teigiamų jausmų valandomis prisipildydavo saulės, šilumos ir šviesos. Taigi, šis palyginimas su Daltonu turėtų sugundyti ne tik kriminalinės literatūros knygomaną ir, tikiuosi, sugundys.

Deja, tenka paminėti, kad lietuviškasis „Spynų meistro” leidimas nestokoja korektūros klaidų, o ir Jurgos Šidiškytės vertimas neblizga literatūriškumu, orginalo gyvumą gerokai apmarino, gero vertėjo rankose romanas tikrai galėtų suspindėti dar stipriau ir gyviau.