STIEG LARSSON „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“

Amžinatilsio Stiego Larssono apdovanojimų kraitelė ir po mirties vis pilnėja. Holivudas šiemet turėtų pristatyti Davido Fincherio režisuotą pirmosios dalies ekranizaciją, nors jau dauguma matę visas tris iš Švedijos. Stiego gyvenimo kompanionė Eva Gabrielsson kala geležį, kol karšta — leidžia savo prisiminimus, kuriuose rašo, kad pagal Stiego paliktą juodraštį lengvai galėtų užbaigti ketvirtąją „Millennium“ knygą ir išduoda neesmines jos detales: veiksmas vyksta Kanadoje, o pirmame plane Lisbeta Salander. Stiego brolis ir tėvas toliau bando juodraštį išplėšti iš Evos, bylinėjasi ir garsiai skalambija, kaip Stiegas juos mylėjo. Žodžiu, rieda teisinė ir žurnalistinė viešųjų ryšių mašina. Visai tokia pati, kaip trečiojoje „Millennium“ dalyje, mūsiškai pavadintoje „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“.

Knyga prasideda ten, kur baigėsi antroji Lisbetos Salander ir Mikaelio Bliumkvisto nuotykių dalis. Praktiškai dvi knygos galėtų virsti viena, tik nepatogumas dėl storio būtų neišpasakytas. Ir taip veik septynių šimtų puslapių kietais viršeliais tomą nulaikyti buvo nelengva, o ir riešų maudimas pasufleravo, kad galima buvo daug ko šioje istorijoje atsisakyti. Detalumas ir smulkmeniškumas vietomis imdavo užknisti. Kam gi kelintą kartą perpasakoti sutrumpintą siužetą, kuris skaitytojui ir taip aiškus? Trečiojoje dalyje įvedama dar daugiau veikėjų, dar daugiau Švediškų vardų, kurių ir taip nebuvo trūkumas: tampa sudėtinga atskirti gerą policininką, nuo blogo.

Pirmoji „Millennium“ knyga buvo puikus veiksmo trileris su įkomponuota detektyvine istorija, antroji atskiros detektyvinės siužeto linijos nebeturėjo, užtat veiksmo ir klaustukų netrūko, trečioji – nors ir sudeda visus taškus ant „i“, atrodo kiek išsikvėpusi, iš veiksmo trilerio virtusi kriminaliniu teisiniu romanu. Skaitydamas Johną Grishamą ar Erle Stanley Gardnerį žinai, kad knygos pabaigoje išmes kokį visą laiką rankovėje slėptą kozirį, su kuriuo bus laimėta pagrindinė partija. Tuo tarpu romanas „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“ iš karto atverčia visas kortas ir iš lėto dėlioja labai nestebinantį pasjansą – skaitytojui esminiai momentai jau žinomi nuo pat pradžių, tad lieka tik sekti, kaip tai išsiaiškins, nuslėps, pagrįs įvairiose organizacijose veikiantys herojų draugai ir priešai.

Publicistinis stilius šįkart nepagelbėjo — sukūrė iliuziją lyg skaitytum ikiteisminio tyrimo medžiagą, kurioje detaliai aprašomas ratu besisukantis keliolikos žmonių gyvensenos stebėjimas. Laimingos pabaigos nuspėjamumas — iš kur kitaip būtų radęsis planas tęsiniams — taip pat kokybės kartelę kiek kreipė žemyn.

Nežiūrint išvardytų trūkumų, Larssonas pateikė skaitytojui ne vieną netikėtumą (pvz., lėtai judančią Lisbetos Salander, gulinčios ligoninės palatoje, sveikimo ir apkaltos istoriją papildo daug įdomesne, šalutine buvusios žurnalo „Millennium“ redaktorės persekiojimo linija), nepriekaištingai susitvarkė su begale veikėjų, viską išsamiai ir logiškai sudėliojo į savo lentynėles ir taip užbaigė knygą, kad, rodos, jau aprašytoms problemoms nebėra kur plėtotis ir tęstis. Puiki  trilogijos verkiant nereikalauja jokių naujų, išrutuliotų Lisbetos Salander praeities šleifo, tęsinių, tačiau atveria didelę erdvę naujiems ateities nuotykiams, kurie, jeigu kažkada pasirodys, be abejonės pateks į geidžiamų perskaityti sąrašą.

ps. Pagaliau pagyros leidyklai — šioje knygoje veik nelikę teksto surinkimo klaidų.

*****

Informacija apie knygą: romanas; iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. – Kaunas : Obuolys [2011]. – 687, [1] p. – Trilogijos „Millennium“ 3-ioji knyga. – ISBN 978-609-403-203-5

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.