SUICIDE DJs albumas „Animation (…)“ ir jo pristatymas Tolerancijos centre

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad šiemet dar imsiu skalambyti kažką apie lietuvišką muziką, į kurią žvelgiu, švelniai tariant, su ironija. Tačiau „Suicide DJs“ albumo „Animation (…)“ pristatymas Tolerancijos centre, Vilniuje, buvo vertas aukščiausių balų.


Vakarą pradėjo apšildomoji grupė „Stripriai kitaip“, tiksliau – trijulė iš „Suicide DJs“ „apsišildė“ save stipriai kitaip. Netikėtai pasirodę šalia pagrindinės salės esančioje foje, jaunieji bardai ėmė užvedinėti publiką. Vidas Bareikis už fortepijono, Pranas Dapšauskas su trombonu ir Ainis Storpirštis veidu, kūnu ir balsu į klausytojus iš karto paėmė jautį už ragų ir dainuojamoji poezija su aktoriniais paįvairinimais privertė šūkčioti ir judėti, muzikantus apsupusius, gerbėjus. Iš tikro, gal buvo net dar įdomiau, bet pasirinkta vieta neleido išvysti visų „Stipriai kitaip“ pasirodymo niuansų. Tad teko laukti, kol minėta trijulė ir dar du „Suicide DJs“ nariai (būgnininkė Živilė Kazlauskaitė ir klavišininkas Mindaugas Balčiūnas) užlips į pagrindinę sceną ir leis išgirsti/pamatyti visus „Animation (…)“ deimanto šlifuotus ir ne kampus.
Animuotas deimantas buvo niekis palyginti su tuo, kas dėjosi scenoje. Buvau savižudžius dydžėjus matęs vienur kitur atliekant po kelis kūrinius. O čia buvo nuo iki. Dažnai sudėtinga vertinti gyvą atlikimą to, ko negirdėjęs įraše, ir dažnai įrašas skamba stipriau nei grojant gyvai. Šįkart viskas buvo atvirkščiai. Tiksliau stipriai kitaip. Visų pirma grupės sceninis įvaizdis: tokio turėtų pavydėti ne vien LT muzikoriai. „Uždaužytai“ padažytos akys daro atlikėjus panašius į dėdę Pūlinį iš Adamsų familijos, Ainio pozicija nugara į žiūrovus, trombonistas ant kėdės ir vėl Ainio sceninis judesys negali palikti abejingo. Ainis ne tik šoka aplink sintezatorių, bet ir atsistojęs ant rankų ploja kojomis, demonstruoja karate meną, įsilieja į žiūrovų minią dainavimo žaidimui, užvedinėja publiką, atlieka mini spektaklinius intarpus ir prie viso šito dar dainuoja. Nerandu net analogo, kurį galėčiau statyti greta šito scenos „enerdžaizerio“, kurio dėka „Suicide DJs“ muzika įgauna vaizdą, nuo kurio nenori atplėšti akių. Mano manymu, tai stipriausias grupės koziris dėl kurio gali išsipildyti „prisišnekėjimas“ groti „Siemense“.


Bendras grupės darbas scenoje, nuolatinis kontaktas su žiūrovais, jų valdymas, atsidavimas, užtikrintumas ir teatrališkumas priminė atgimusios „Anties“ pasirodymus. Labiausia šią asociaciją įtakojo vienu metu scenos dešinėje stovintys trys „dūdoriai“ ir įspūdis, kad matai ne tik koncertą,- kad kartu tai aktorių spektaklis su mintimi, turiniu, scenarijumi, režisūra, dekoracijomis, projekcija, šviesomis. Sudėtinga parašyti apie tai, ką reikia vienu metu ir žiūrėti ir klausyti ir pasiduoti tai nuo scenos sklindančiai energijai.

Bandom pažiūrėti senesnius grupės pasirodymus:

[youtube eOvJwJG-iKA]
The Samurai Song

[youtube uBs5oJbRV0w]
Nuostabu

Viskas vyko panašiai per albumo pristatymą, tik profesionaliau, brandžiau, stipriau, nebeliko to mėgėjiško muzikavimo prieskonio, viskas atidirbta ir tuo pačiu daug vietos improvizacijai. Dar buvo staigmenos: gitaristas ir gitara Bareikio rankose (nors buvo žadėta, kad gitarų Suicide DJs muzikoje nebus), „lenkaite“ su fleita, Jurga su blondinės peruku, karatistas su „lančiakais“, šokėjai su skaromis, aukšta eglė su Kalėdomis ir pokoncertinės vaišės su pienu ir  sausainiais. Nemanau, kad buvo nors vienas gailėjęsis atėjęs į šį renginį, na, nebent ta mergelė, kuri visą vakarą pramiegojo pasikabinusi antro aukšto balkone.

Kažin, ar tokios apimties/sudėties albumo pristatymas bus kituose miestuose, bet kas nematė dabartinių „Suicide DJs“ gyvai, privalo tai padaryti dar šiemet. Kitaip bus praleidęs vieną geriausių, vertingiausių lietuviškos muzikos reiškinių šiais metais. Numatomi koncertai:

Lapkričio 09 d. – Kaunas, Kauno valstybinis dramos teatras

Lapkričio 29 d. – Palanga, kultūros centras „Ramybė“

Gruodžio 06 d. – Druskininkai, muzikinis klubas „Kolonada“

„Suicide DJs“ viduje rasite du diskus: albumą ir „Stipriai kitaip“ akustinės dainuojamosios poezijos įrašą, pavadintą „Prastos kokybės nuoširdūs įrašai“.
„Stipriai kitaip“ įrašas padarytas lyg koncertinis grupės pasirodymas: bendravimas su įsivaizduojama publika pateikia pilną garsinį trijulės pasirodymo planą, kuris be vaizdo neturi tokios įtaigos. O ir dainininkams kreipiantis į įsivaizduojamus klausytojus trūksta atsakomojo „salės balso“. Kalbant apie muzikinę pusę, tai nieko ypatingo, kaip daugumoje dainuojamosios poezijos kūrinių. Neįprastas mūsuose tik derinys: fortepijonas ir trombonas. Tokiame žanre pagrindiniu smuiku turėtų groti dainų tekstai ir jų turinys, o pas „Stipriai kitaip“ yra kitaip. Tekstai tikrai ne tokie, kaip pas jaunuosius Aliną, Jievą ar amžinaatilsius grandus V.Kernagį, S. Mykolaitį. Tai greičiau panašu į balines dainuškas čiastuškas, atliekamas ne įprastu pop ritmu, o bandant tai interpretuoti dainuojant, vaidinant. Įspūdis toks, lyg klausytum radijo spektaklį, kuriame kiekviena daina – atskira istorija. Tekstų turinio gilumu išskirti galima būtų „Ramu“, „Meilė“, „Kartu“. Visa kita – „Keistuolių teatro“ palikimas: nei tai vaikams, nei tai suaugusiems, arba ir vaikams, ir suaugusiems. Bet šito projekto ir nereikia vertinti rimtai. Tai tiesiog vykęs pakvailiojimas.
P.s. Užuojauta Pranui – gerai grojo visą laiką, kam jį šitaip reikėjo pabaigoje …

Apie „Animation (…). Tie skliausteliai ir taškeliai reiškia pačio ilgiausio pavadinimo albumo sutrumpinimą. Visą pavadinimą galima rasti internete ar perskaityti ant albumo viršelio. Albumo viduje esančią rašliavą apie grupės ir albumo pradžią visai smagu paskaitinėti, bet mane labiau domina muzika. Trylika kūrinių skamba ne taip stipriai kaip koncerto metu, bet svarbiausia, kad jie skamba kitaip tiek aranžuočių, tiek instrumentuočių prasme. Tas yra gerai, ir po kelių perklausų jau turiu savo mylimiausius, kurie nenulipa nuo liežuvio galo, ypač tas „Stebuklingas šeškas“. Bet apie viską iš eilės.
Albume nėra tiek daug sintezatorinio motyvo, kuris lyg skiriamasis grupės bruožas skamba veik kiekviename gyvo pasirodymo metu. Tik „Intro“ leidžiama juo pasidžiaugti, o vėliau naudojama saikingai ir deramai. Man to motyvo trūksta, bet tai mano asmeninis nepasitenkinimas ir nusivylimas, kurį jau pagydė galimybė sukti repeatu „Intro“. Muzikinis „Animation (…)“ pagrindas tas pats, kaip ir koncerte: mušamieji, trombonas, sintezatoriai ir poroje dainų girdimos gitaros. Visą tai sudėjus į vieną gaunasi linksmas `70-`80 elektro skambesys, vietomis virstantis į electropunk, vietomis į synthpop ir IDM, su liūdnu trombonu ir vokalinėmis variacijomis priešaky.
Albumo stilistika baisiai nevienoda, lietuviškos dainos sumaišytos su angliškomis, bet tai netrukdo pastebėti, kad visi kūriniai reikiamoj vietoj ir puikiai deri prie juos jungiančios animacinės stilistikos. Šalia siautulingo muzikinio ir tekstinio pagrindo albume randama vietos ir gilesnei minčiai bei lyrikai („Dieve, leisk“, „Time To Leave“). Dar yra vykusi pretenzija į hiphopą „Ponios ir ponai“ ir į „Išjunk šviesą“ pamainą („Stebuklingas šeškas“). Daug dainų atitinka albumo pavadinimą ir skamba nuotaikingai ir nostalgiškai lyg senų gerų nematytų animacinių filmukų garso takeliai („Nuostabu“, „The Samurai Song“, „Neturiu klausos“, „Stebuklingas šeškas“).
O didžiausia albumo vinis ir atradimas – „Final Shot (Vitaras remix), kurioje savo balsą parodo ir Jurga. Tai nebūdingo grupei skambesio Vitaro : be trombonų, be senų sintezatorių, šiuolaikiškas, atmosferinis šokinis kūrinys, mano manymu, geresnis ir už  „I Feel The Same“ ir už „Heaven“ .
Vienžo, turime produktą, kurį galima drąsiai importuoti į užsienį, bet siūlau to nedaryti, kol dar neatsiklausėme naujųjų lietuviškos popsūhos žudikų.

P.s. Aš suprantu, kad Praną reikia įdarbinti, bet trombono vienodas liūdesys ir jo dažnumas kišant su veik panašiu motyvu į kiekvieną kūrinį yra didžiausias albumo minusas. Gi jam visai puikiai sekasi ir dainuoti, ką parodo paslėpta daina „Zaičik“.

foto: Tado Stackeviciaus

www.myspace.com/suicidedjslt

_ _ _ _ _
Ieškom žmonių norinčių/ galinčių bent kartą per savaitę prisidėti prie G. turinio (kinas, muzika, kt. kultūros reiškiniai (dailė, šokis, fotografija, etc.)). Jeigu jauti prasmę šioje kultūriškai švietėjiškoje iniciatyvoje – brūkštelk paulius[a]g-taskas.lt

19 thoughts on “SUICIDE DJs albumas „Animation (…)“ ir jo pristatymas Tolerancijos centre

  1. parsisiust neieskojau, bet Myspace „time to leave“ ir „samurai“ tai albumines versijos sudetos

  2. „Kalbant apie muzikinę pusę, tai nieko ypatingo, kaip daugumoje dainuojamosios poezijos kūrinių“. Tai iš tokiaus komentaro reik suprast, kad didžioji dalis dainuojamosios poezijos yra sh….?
    Kaži kaip pasijutau didžiai užgautas :)

  3. nonamex, nesijausk, toks jau tas zanras, kur muzika tik fonas, o esme zodziuose. negi Kernagio „Akustinis“ buvo muzikine prasme kazkas ypatingo gitariskai virtuozisko?, greiciau ypatingas buvo dainuojamaja/ turinio puse.

  4. Man irgi labiausia imponuoja Ainio scenoje (ir visur kitur komunikacijoje)pozicija „is nugaros“ ir Prano trombonisto visados pasilipusio ant kokio tai „kelmo“ ir net, kad mergina, o ne vyras musa bugnais. Apskritai sios grupes didziausias privalumas – teatraliskumas, kitoniškumas. Jie puse per puse dainuoja ir daro šou. Jei Bareikis raso visus tekstus, muzika ir oranzuotes, tai galiu drasiai sakyti, kad jos butu nykios be Ainiaus „apipavidalinimo“, nes klausant CD nera tokio kaifo kaip ziurint i juos. Tad galima sakyti, jog grupes lyderiai ryskiai papildo vienas kita.
    Planavau sprukti is renginio po keletos dainų, bet kiekviena daina uzkabindavo vis skirtingu jos atlikimu, skirtingu veiksmo uzpildymu scenoje, nei klausyt, nei ziuret nepabodo iki pat koncerto pabaigos. Nu vienu žodžiu turiu naują scenos liubimčiką – Ainiuką :D Net daina is albumo, man butent jo rasyta labiausia patinka apie beprasmiska miska be prasmes :)

  5. O mane tas „bendravimas su publika užpakaliu“ erzino – matyt esmi labai senamadiškas, tačiau pusę koncerto niekaip negalėjau persilaužti: Ainius scenoje atrodo bendraujantis ir nuoširdus, tačiau iš kitos pusės užimama povyza – panieka klausytojams.
    Nežiūrint viso to, pristatymas patiko: kadangi nepamenu, kada paskutinįsyk buvau lietuvių atlikėjų koncerte, spręsdamas pagal šį renginį, reiktų pastebėti, kad lietuviškoje scenoje viskas yra gerai :)

    P.S. O, ir jūs pastebėjote tą „miegančią gražuolę“ balkone :)

  6. Iš pradžių tai jo, kelis gabalus ir man tas „užpakalis“ kėlė ala nepagarbą žiūrovui, bet paskui, kai isikirtau, kad cia ne kokia arogancija ar pan, o vykęs sceninis sumanymas – viskas patapo ok. Teisa ir tame, kad Ainis taip nemato publikos reakcijos, tad bet kokiu atveju elgiasi iš pradžių vienodai publiką užvesdamas, ar tai būtų 10 ar 1000 žiūrovų.

  7. Aš net žinojau, kad tai toks sceninis įvaizdis (nes tai nuolat akcentuojama rašant apie „Suiside DJs“), ir akivaizdžiaia matėsi, kad bent jau šiame koncerte Ainiui tikrai „nevistiek kaip publika reaguoja“, tačiau įspūdis buvo toks, kaip rašiau. Situacija pasikeitė, kad Ainius demonstravo karate ar publiką užvedinėjo ir su ja bendravo veidas į veidus.

  8. nezinau kaip ten del prystatymu, bet ka tik perklausiau abu diskus… pykino vaikiski bajeriukai, monotonija, visiskas profaniskumas. geriausia daina ‘neturiu klausos’ – vien del pavadinimo. nekalbant apie tekstu klaikuma… ala kaip moku taip dainuoju. nemanau, kad pazystamu rate kas nors antra karta paklausyti noretu.
    p.s. pasigedau nors kur albumo kritikos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.