Lietus padirbo man duris, ir aš pro jas žengiau;
Akmenys padirbo man sostą, ir aš į jį atsisėdau;
Trys karalystės buvo man duotos, kad jas amžinai valdyčiau.
Apie šią knygą garsas ėmė sklisti kažkur 2005-aisiais. Keliavo tas garsas per pasaulį su vis didėjančia jėga, įpūsdamas į ausis tokius burtažodžius kaip Hugo ir World Fantasy premijos ir Nebula nominacija už geriausią romaną, dvigubas Locus apdovanojimas (už geriausią pirmąją ir geriausią fantasy romaną), dar – Bookerio ilgasis sąrašas ir puokštė menkesnių įvertinimų, o lyg aidas iš paskos dar ritosi eilinių mirtingųjų kupini žavesio ūkčiojimai ir šūkčiojimai. Tiesa, neapsieita ir be netylių keiksmų, kurie buvo pagimdyti priešiškų jėgų, dažniausiai kilusių iš Hario Poterio nuotykių gerbėjų, niekaip nesupratusių, kaip dvidešimt pirmajame amžiuje galima sau leisti su tokiu akademiniu užsidegimu primarginti tūkstantį puslapių, kuriuose veiksmas labiau rusena, negu dega. Tie keiksnūnai galėtų būti atskiru pono Norelio tyrimo objektu, tyrimo, kuriam, manau, labai tiktų hipotezė, jog storos (fantastinės) knygos šiandien susilaukia neigiamų atsiliepimų daug daugiau, negu prieš dvidešimt metų. Internetai, tapšnokliai ir visa kita technologinė pažanga, verčianti pasaulį suktis vis greitesniu vartotojišku tempu, jau seniai iš homo sapiens smegenų vingių ėmė naikinti kantrybės raumenį, be kurio ir dešimt metų Susanna‘os Clarke rašytas romanas „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” (orig. Jonathan Strange & Mr Norrell) suteiks daugiau kančios anei peno. Tad be jokio nusistebėjimo priimu šiuolaikinių skaitytojų porinimą, jog čia reikia atskiro nusiteikimo, jog šis tas įdomesnio išlenda tik įveikus šimtą puslapių, jog visą kūrinį galima sutraukti į pusę puslapio, jog verčiau pažiūrėti septynių valandų ekranizaciją, užuot… Žodžiu, visi tie, jau n kartų girdėti, literatūriniai bambėjimai, kurie šiuo atveju nepasitvirtino.
„Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” nepasiduoda paprastam aprašymui, nes jam sudėtingiausia surasti atramos tašką, kuriuo pasinaudojus būtų galima atversti kortas taip, kad kiekvienam būtų aišku, kokia ant stalo susidėlioja kombinacija. Pabandykime nuo lietuviškojo leidimo ketvirtojo viršelio, kuris žiba marketinginiais burtažodžiais „neabejotinai patiks visiems „Hario Poterio”, „Sostų žaidimų” ir „Žiedų valdovo” gerbėjams”. Jūs rimtai? Tarp tų trijų kūrinių ir Clarke magijos yra tiek pat bendro, kiek tarp Jo Nesbo ir George’o Simenon’o detektyvo, Umberto Eco ir Skomanto istorijos ar George Bataille ir E. L. James erotizmo.
Susanna’os Clarke „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” yra daug arčiau Charles’o Dickens’o absurdiškųjų „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų” bei Jane Austin ironiškai romantiškų salonų istorijų ir gotiškosios „Nortangerio abatijos”, dar čia galima būtų prikergti Alexandre’ą Dumas, Edgar’ą Allan’ą Poe, Walter’į Scott’ą, bet pastarieji lieka už brūkšnio, darančio atskirtį tarp britiško ir ne romano.
Clarke romanas „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” yra grynakraujis britas, toks klasikinis aristokratas, iš tų laikų, kai moteriškės nė nesapnavo apie sufražistes, o vyrukai nė kojos iš lovos nekeldavo be elegancijos ir aukštos kultūros. Britiškumo ausys čia kyšo visur: nuo veiksmo vietos, dalyvių, atmosferos iki humoro ir Clarke rašymo stiliaus, sensacingai atkartojančio XIX amžiaus romanistus. O sugrįžus prie „Hario Poterio”, „Sostų žaidimų”, „Žiedų valdovo” ir „Džonatano Streindžo ir pono Norelio” esminės atskirties, būtina sienoje įrėžti tezę, jog pirmieji trys esti maginiai kūriniai, o paskutinysis – kūrinys apie magiją, savotiška alternatyvi istorija, kuri pasakoja apie tai, kaip viskas galėjo susiklostyti, jeigu XIX amžiuje anglų magijos istorija būtų iš senų knygų teorijų pavirtusi praktiniais, buityje pritaikomais kerais.
Jorko draugijos prezidentas daktaras Fokskaslas Džonui Segundui paaiškino, kad klausimas neteisingas.
– Jis suponuoja, kad burtininkai lyg ir įpareigoti kerėti, o tai – akivaizdi nesąmonė. Jūs gi neteigtumėte, esą botanikai privalo išrasti naujų gėlių? Arba, tarkim, neragintumėte astronomų bandyti pakeisti žvaigždžių išsidėstymo? Pone Segundai, burtininkai tiria senovėje vykdytą maginę veiklą. Kodėl iš jų reiktų tikėtis kažko daugiau?
Romano istorija tęsiasi vienuolika metų, nuo 1806-ųjų iki 1817-ųjų, ir porina apie dviejų magų, kurių vardais ir užvadinta knyga, praktinius kerėjimus, suvedusius burtininkus į vieną, bet netrukus ir išskyrusius.
Ponas Norelis, „jis beveik nekalbėdavo apie magiją, o kai prabildavo, atrodydavo, kad dėsto istorijos pamoką, ir niekam neužtekdavo jėgų jo klausytis”, šykštokas ir bjaurokas tiek išvaizda, tiek elgesiu tipas, nors „jis gi džentelmenas”, tarsi feniksas įsiveržia į Anglijos gyvenimą, „dėl tautos gerovės” ima dalintis savo turimomis magijos žiniomis, kurios iš gūdaus kaimiško užkampio leidžia jam persikelti į Londoną, tarp turtingųjų ir klestinčiųjų buveinių, ir pradėti ten savo kelią į pobūvius, salonus ir net Bendruomenių rūmų politinį gyvenimą. Ten ponas Norelis randa ir savo pražūtį, ledi Poul pavidalu. Ne, nieko panašaus į akinančius salono jausmus, tai buvo tiesiog netinkamų aplinkybių sukritimas, arba perdėm džentelmeniškas pasaulio suvokimas, nuvedęs Norelį prie pavojingiausios magijos, o skaitytojui pirmą kartą pristatęs ne šio pasaulio džentelmeną usnies pūkų spalvos plaukais.
Tuo metu, kai irzlusis ponas Norelis Londone atgaivinėja anglų magiją ir bando priblokšti pasaulį, į sceną įžengia Džonatanas Streindžas, kaimietis iš Šropšyro, dosnus, nepasipūtęs, gan išvaizdus trisdešimtmetis vaikinas, vykstantis pirštis savo mylimajai Arabelei. Gan donkichotiškos atmosferos kelionė baigiasi ne tik vedybomis, bet ir susitikimu su gyvatvorėje knarkiančiu valkatėle, save laikančiu burtininku, Streindžui išpranašaujančiu, kad šiam lemta tapti didžiu magu, ir kad nebūtų taip viskas sausa – parduodančiu keletą burtažodžių, kurie netikėtai suveikia. Taip Streindžas netrunka tapti pono Norelio bičiuliu ir mokiniu, o kaip visi žinome, blogas mokinys, kuris nepralenkia mokytojo…
Tose burtininkų lenktynėse paraleliai dalyvauja ir, jau minėtas, džentelmenas usnies pūkų spalvos plaukais, kuris turi savų planų, nežadančių nieko gero vieninteliams Anglijos magams ir visai Anglijai.
Taigi, toks, bendrais bruožais, vyksmas rutuliojasi daugybę siužetinių linijų turinčiame romane, kuris nešioja skaitytoją po pasaulį: įvairios Anglijos vietovės, Ispanija, Portugalija, Brestas, Venecija; leidžia susitikti su realiai egzistavusiomis asmenybėmis – Napoleonu, lordu Velingtonu, jau išprotėjusiu Jurgiu III, poetu Baironu (vau, koks šiojo paveikslas čia nupieštas); įvelia į istorinius įvykius – nuo Pirėnų karo iki Vaterlo mūšio. O tarp viso to gauname aibę faktų iš senų knygų apie magiją. Neskaičiavau, kiek tiksliai, bet knygoje tikrai bus ne mažiau šimto išnašų, kurių kai kurios tęsiasi net po pusantro puslapio. Visa tai sukuria savotišką metraščio ar mokslinio darbo įspūdį, kuriam tik pramogų besitikintys skaitytojai irgi turi priekaištų, bet išties tai kūriniui suteikia originalumo ir neapčiuopiamai išplečia siužeto erdvę.
– Ar burtininkas pasitelkęs magiją gali nužudyti žmogų?- Streindžo pasiteiravo lordas Velingtonas.
Streindžas susiraukė. Klausimas jam, regis, nepatiko.
– Manau, burtininkas gali,- pripažino.- Bet džentelmenas taip nesielgtų.
Tikiuosi, jau supratote iš to, kas aukščiau parašyta, kad Susanna’os Clarke romanas „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” mane pavergė ir visi tie 900 puslapių man buvo aukso vertės skaitymo malonumas. Tai ne knyga, kuriai tinka supamas krėslas ir rusenantis židinys, tai knyga, kuri plūktinę aslą paverčia į supamą krėslą su greta liepsnojančiu židiniu. Galėčiau kiek paburbėti tik dėl gan greit sulipdyto kulminacinio momento – kai link jo vienodu neskubriu ritmu einama veik visą knygą, norėjosi ir to išrišimo kiek ilgesnio, negu pora puslapių. Tik tiek būtų tų priekaištų. Visa kita čia yra tobula. Įskaitant Clarke susikoncentravimą į pasakojimo stilių, atmosferą ir charakterius, o ne veiksmą; įskaitant angliškųjų papročių ir žmogaus gyvenimo prasmės pašiepimą ir personažų saikingą sukarikatūrinimą; įskaitant magiškosios kūrinio pusės subtilumą, nepaverčiant jo absurdišku ir perdėm orientuotu į paauglišką skaitytoją; įskaitant detalų scenų vaizdingumą ir gyvumą; įskaitant gebėjimą balansuoti tarp magiškai anekdotinių situacijų ir magiškojo pasaulio šiurpumo; įskaitant kiekviename skyriuje sugalvotą skirtingą priėjimą prie romano visumos.
Lietuviškasis leidimas su varnu ant puslapių kraštų ir originaliomis Portia Rosenberg iliustracijomis – puikus (apie sidabrines, netrunkančias nusitrinti raides, neužsiminsiu). Vien tai, kad toks pasirodė lietuviškai, jau yra fantastiška. Leidyklos „Alma littera” krepšelyje esti George’as R. R. Martin’as, J. R. R. Tolkien, Andrzej Sapkowski perleidimai ir žinia apie naują jo knygą, Naomi Novik „Šimtas metų žiemos” – tai lyg suteikia viltį, kad gal išauš diena su lietuviškais N. K. Jemisin, China Miéville ar naujausiojo Susanna’os Clarke kūrinio „Piranesi” leidimais. Bronislavo Bružo, kartais mėgstančio pagražinti originalų tekstą ir jei taip buvo daryta čia, tai visiškai pasiteisino, vertimas tinkamai perteikia Clarke klasikinio anglų teksto atmosferą, stilistiką ir kartu su redaktoriaus beigi korektoriaus indėliu nusipelno dideliausių aplodismentų.
Žodžiu, ledi ir džentelmenai, imkite jąją ir skaitykite.
Aha, storis gąsdina. Bet reiks imtis. Ačiū už įspūdžius, įkvėpė.