Anot kritikų,  Lora Juodkaitė, šiuo metu yra įdomiausia, ką galima pamatyti Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje. Žurnalistai pastebi, kad jos darbų išskirtinis požymis – kokybė, kad jie peržengia „šokio” ribas ir atspindi visą prigimtinį meno daugialypiškumą. Žiūrovai internetiniuose komentaruose rašo scenoje nematę nieko panašaus, teigia, kad Loros darbai hipnotizuoja, užburia ir stebina. Per kelerius metus Lora pelnė ne tik žiūrovų simpatijas ir kolegų pagarbą, bet ir pripažinimą – 2007 m. ji įvertinta prestižiniu nacionaliniu scenos meno kūrėjų apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią sezono debiutą. Ji nuolat kviečiama į tarptautinius festivalius,o 2008 m. tapo pirmąja lietuve, pasirodžiusia vieno garsiausių Londono šiuolaikinio šokio aikštelių, „The Place“, scenoje. Kas yra ši lietuvaitė, kuriai šokis atvėrė visą pasaulį?

Lora Juodkaitė atsirado Lietuvos scenoje netikėtai – iš pradžių keletą kartų išniro improvizaciniuose džiazo projektuose, kur sukėlė šurmulį – performanso metu nusiskusdama plaukus, vienu metu šokdama ir tapydama arba kybodama ant sienos tarsi jai negaliotų jokie gravitacijos dėsniai. Kitąsyk ji šokiravo Naujojo Baltijos šokio festivalio žiūrovus išsipiešusi apnuogintą kūną ir pulsuojanti tokia energija, kuri nustelbė užsienio svečių pasirodymus ir tapo festivalio „vinimi“.

Tačiau nepaisant jos staigaus įsiveržimo į sceną, Loros kelias į šokį buvo ilgas. Nors ji teigia, kad šokis ją lydi visą gyvenimą nuo pat vaikystės, baigusi mokyklą ji pasirinko vizualiuosius menus. Lora įstojo mokytis į Vilniaus dailės akademiją ir baigė ją kaip diplomuota scenografė. Tačiau šokis buvo su ja nuolat ir visur, net akademijoje ji subūrė šokio kolektyvą, kuriam vadovauja ir dabar. Po studijų Lora suprato, kad vis tik tikrasis jos pašaukimas yra šokis, ir čia prasidėjo naujas jos gyvenimo etapas.

Tuomet ji įstojo į Zalcburgo eksperimentinio šokio akademiją. Pasakodama apie šį periodą ji prisimena, kad tai buvo tikra gyvenimo mokykla – ji keldavosi labai anksti ir visą dieną skirdavo šokiui, finansinė padėtis buvo sunki, tačiau čia ji galėjo gyventi savo aistra – šokiu. Ir visą laiką, kurį ji praleido Austrijoje, Lora žinojo, kad grįš į Lietuvą ir atiduos savo gyvenimą šiuolaikiniam šokiui. Ta valia ir darbštumas, užsidegimas ir tikslo matymas ir tapo Loros sėkmės garantu. Viename savo interviu ji teigia: „Šokis – tai darbas kaip visi kiti. Aš kovojau dėl šio kelio ir jį suradau. Paprastai kalbant, supratau, kad per kūną, per jo judėjimą galiu išreikšti tai, ko negaliu išsakyti žodžiais. Kaip darbą, šokį aš beprotiškai myliu.”

Kaip gimsta tai, kas tvyro ore

Loros Juodkaitės kūryba išsiskiria lietuviško šiuolaikinio šokio kontekste – jos kūrinių  tarsi negalima priskirti jokiai kategorijai. Grįžusi į Lietuvą  iš Austrijos ji iš karto įsiliejo į tarpdisciplinius muzikos-šokio projektus: improvizavo su Lietuvos džiazo avangardo krikštatėviu Vladimiru Čekasinu, prancūzu eksperimetinės muzikos kūrėju Jean-François Laporte‘u, įspūdingo vokalo savininke Andre Pabarčiūte, savo paties išrastais instrumentais grojančiu perkusininku Tomu Dobrovolskiu ir daugeliu kitu. Pati šiuolaikinio šokio prgimtis tarsi padiktavo Lorai jo organišką įsiliejimą į kitus menus.

Tačiau buvo ir kitų  priežasčių – Lora ne tik eksperimentavo, bet ir ieškojo bendraminčių bei mokytojų. Taip ji sutiko Lietuvos teatro legendą – charizmatiškąjį aktorių ir režisierių Valentiną Masalskį ir kartu su juo Menų spaustuvėje – apleistos spaustuvės patalpose Vilniaus senamiestyje – sukūrė spektaklį „Salamandros sapnas. Paveikslas“. Jame puikiai susilieja šokis ir teatras, choreografija ir režisūra. Šis spektaklis ir improvizacinė kompozicija su džiazo muzikantais „Čia ir dabar“ pelnė Lorai aukščiausią scenos meno apdovanojimą Lietuvoje.

Savo kūryboje Lora neakcentuoja šokio susiliejimo su kitais menais, neišskiria to kaip eksperimento, kaip naujų formų paieškos. „Man šokis yra neatsiejamas nuo rituališkumo, nuo kalbėjimosi su žiūrovais, muzikantais, kitais šokėjais, – sako ji, – Šokis gimsta čia ir dabar, o ne tekste. Kad gimtų tai, kas tvyro ore, tačiau negali būti tiksliai apibūdinta ar įvardinta, vienoje akimirkoje turi sutapti visų šiame rituale dalyvaujančių žmonių energetiniai impulsai. Savo šokiu aš noriu kalbėti su žiūrovais.“

Ir Lora kalba – viena ir su kitais šokėjais, vaizdais ir metaforomis, muzika ir, žinoma, judesiais. Ji kuria scenoje ir gatvėje, filmuojasi kine ir be perstojo gyvena kūrybiniais ieškojimais – net tada, kai kremu tepa rankas ar ima kavos puodelį. Savo šokiu ji užburia ir gausybės renginių išlepintą didmiesčių publiką, ir mažai ką apie šiuolaikinį šokį girdėjusius Lietuvos miestelių žiūrovus, ir kitų šalių – Ukrainos, Armėnijos, Rusijos festivalių lankytojus.

Paneigusi žmogaus anatomiją

Anot vienos kritikės, stebint Loros spektaklius susijaukia visos žinias apie žmogaus anatomiją. Gebėdama šokti net pirštų galais ir stuburo kauliukais, Lora gali virsti aplinką tiriančiu begalviu ropliu, drugelio „lėliuke“, bijančia palikti kokoną, laikrodžio rodykle ar muzikinės dėžutės lėle. Tačiau visų įspūdingiausias yra Loros sukinys – jos gebėjimas suktis neribotą laiko tarpą, nesustojant ir neprarandant pusiausvyros.

Kaip rašo britų teatro kritikas Andrew Haydon pamatęs Loros spektaklius Londone, „Ji sukasi keliolika minučių – stebint ja jautiesi lengvai apsvaigęs ir užhipnotizuotas […]. Bet kas, kam nors kiek rūpi scenos menai, turėtų pamatyti jos spektaklius“. O lietuvis šokio kritikas Helmutas Šabasevičius Loros sukinius vadina „fantastiškais“ ir „antžmogiškais“.

Lorai sukantis žiūrovų  salė visuomet užgniaužia kvapą. Nejučia pasijunti it slaptose dervišų apeigose, it transe, nes emocinis krūvis toks stiprus, kad ritualinė patirtis užgožia klausimą „kaip jai tai pavyksta padaryti?“. Tobulą techninį meistriškumą šios šokėjos spektakliuose visuomet nustelbia jos transliuojama dvasinė įkrova, jos tikėjimas savo menu ir savo, kaip menininkės, misija. Loros kūryba siejasi su pirmapradžiu judesio sakralumu, su šokio kaip meditacijos, kaip bendravimo, kaip esminio žmogaus poreikio judėti būviais.

Galbūt šis sukinys taip sukrečia todėl, kad savo esmėje atskleidžia visatos judėjimą: mikrokosmose – elektronus ir makrokosmose – planetas.  Tai lyg bandymas susilieti su visata, tobulybės ieškojimas.

Tačiau Lora, nuolatos giriama dėl puikių fizinių duomenų, judesio amplitudės, išraiškingos plastikos ir puikaus šiuolaikinio šokio technikų išmanymo, visuomet pabrėžia, kad šokio esmė – ne kažkurios vienos technikos įvaldymas: „Jeigu jauti kūną, kad ir kiekvieną pirštą, to dar maža. O jei pajustume jį iki kaulų gilumos… Ką tada būtų galima padaryti?“

Praeitais metais Lorą  į Prancūziją buvo nuvilioję net du choreografai –  čia dviejose trupėse ji praleido visus metus, kartu su prancūzais sukūrė net tris spektaklius ir apkeliavo ne vieną festivalį,  įskaitant ir prestižinį Avinjono teatro festivalį. Grįžusi į Lietuvą ir besiruošianti naujo spektaklio premjerai (jis žiūrovams bus pristatytas gruodžio mėnesį Menų spaustuvėje) Lora dar sykį pristato Lietuvos žiūrovams savo debiutinį darbą, su kuriuo apkeliavo daugybę šalių.
„Salamandros sapnas. Paveikslas“ bus parodytas Menų spaustuvėje spalio 21 d. 19 val.

G. lankytojams siūlome laimėti kvietimus (net 2 x 2 asm.) į jos spektaklį atsakius į šį klausimą:
Kas sukūrė viduramžių  giesmėse ir šiuolaikinės elektroninės muzikos labirintuose klaidžiojančią spektaklio „Salamandros sapnas. Paveikslas“ muziką?

Atsakymu siųskite iki spalio 19 d. 24.00 val.  el. paštu:  šokis@g-taskas.lt. sokis[@]g-taskas.lt

Tekstas: Kristinos Savickienės
Foto: Kenan Korkmaz ir M. Jasinevičiaus