Kotryna Petraitytė
„Užupio dramos teatras“ pristatė pjesės „Haroldas ir Modė“ premjerą
„Welcome to the broken hearts club“ (liet. Sveiki, atvykę į sudužusių širdžių klubą)! Tarsi pranašaujant liūdną, tačiau gyvenimui atveriančią spektakio baigtį, tokios dainos žodžių fone žiūrovus pasitinka Koleno Higinso ir Žano Klodo Karjero pjesės „Haroldas ir Modė“ premjera. „Kitoks pastatymas, kitoks,“ – po spektaklio šnibždasi dvi vyresnio amžiaus moterys, matyt, lyginančios ką tik matytą režisierės Ritos Urbonavičiūtės pastatymą su beveik prieš 40 metų pjesę išgarsinusios režisierės Dalios Tamulevičiūtės pastatytu spektakliu. Koks jis šįkart?
Aišku viena – reikalingesnis nei bet kada anksčiau, ir ypač – šiuolaikiškam jaunam žmogui, kartu su daugybe galimybių, pasirinkimų, susitikimų susiduriančiam ir su proporcingai didele gyvenimiška prievole taip dažnai prarasti bei atsisveikinti.
Pjesė, atrodo, turėjo patekti į užupietiškas rankas. Fabijoniškėse įsikūręs kitoniškas, atviras, jaunatvišku veržlumu ir gaivališkumu alsuojantis nepriklausomas Užupio dramos teatras tokią pačią energiją pulsuojančiai pjesei „Haroldas ir Modė“ paskutinį vasario šeštadienį suteikė naują kvėpavimą. Tokį, kurio beveik gyvybiškai reikia šiandienos vis labiau depresyviam pasauliui, nesustabdomai prarandančiam paprastą nuoširdų žmogišką ryšį ir, matyt, kažkur po kalnais greitos mados drabužių, vienkartinių kavos puodelių ir IKEA baldų pametusį tikėjimą, kad gyvenimas vis dėlto yra gražus.
Pjesės siužeto akcentai
Nenorintis ir negalintis gyventi dirbtinų jausmų visuomenėje, jaunuolis Haroldas tam priešindamasis užsisklendžia. Pažįstama, millennials‘ai? Jį atversti „normaliam“ gyvenimui nepavyksta nei motinai, nei psichoterapeutui ar kunigui – Haroldas atmeta visas mūsų gyvenimo formules, išskyrus vieną, paprasčiausią, ir, deja, labiausiai pamirštą – meilės formulę. Nebūtinai vyrui ar moteriai, giminei ar tiems, iš ko bus naudos, o tą, niekaip nesąlygotą – tikrą, betarpišką, skirtą kiekvienam žmogui, augalui ir gyviui, galiausiai – gyvenimui. Tokia meile alsuoja ir Haroldą gyvenimui atveria Modė. Beveik 80-ties metų moteris, tikriausiai daugeliui mūsų, „normaliųjų“, iš pirmo žvilgsnio pasirodysianti kiek kvaištelėjusi, galiausiai vien savo būtimi triumfuojanti ir įtikinanti – gyvenimas yra nuostabus, todėl net ir sudaužyta širdimi reikia eiti ir „mylėti dar stipriau, dar labiau“.
Personažai, nešantys žinutę
Surasti jauną vaikiną, galintį gerai atlikti sudėtingas asmens transformacijas patiriantį jaunuolio Haroldo vaidmenį, reikėjo stiprios meninės intuicijos. Spektaklio režisierė Rita po ilgo bendravimo ir darbo kartu pasirinko jauną aktorių Paulių Dragūną, režisierės akį pirmiausia patraukusį savo išties paveikia charizma ir savita organika. Tapęs režisierės mokiniu, aktorius Paulius, matyt, įgijo visa, ko reikėjo Haroldo vaidmeniui atlikti ir tapo tikru atradimu – dabar jis ne tik įtikinamai įkūnijo veikėjo charakterį, bet ir bendresnę, visos dabartinės jaunosios kartos būseną.
Depresuotas, maištingas, uždaras ir dėmesį į save norintis atkreipti (o gal tiesiog pasijausti išties mylimas) personažas pirmoje pjesės dalyje efektingai kuriamas tarantiniškai šokiruojančiais režisūriniais sprendimais: tysantis pakaruoklis, trykštantis kraujas, juo ištepti kostiumai ir šiurpinantys riksmai. Tačiau įdomu tai, kad šiais vaizdais, pasirinkta muzika ar apšvietimu nėra manipuliuojama žiūrovų baimės ar įtampos emocijomis, kaip dažnai pasitaiko šiuolaikiniame teatre – atvirkščiai. Tragiški vaizdiniai čia persmelkti ironija – pasitikint žiūrovų išmone ir įpratimu matyti, girdėti, nujausti ir būti informuotiems apie artėjantį ar esamą siaubą, tais vaizdiniais tarsi šaipomasi iš gyvenimo tragedijų, kurias kasdien akmeniniu veidu iš laikraščių ir televizorių turime sugerti.
Spektaklio personažai, atrodo, į sceną eina su misija nešti kruopščiai apgalvotą žinutę apie šiandienos vertybių sumaištį. Ciniška, ekstravagantiška Haroldo mama, trokštanti „normalaus“ sūnaus, bet abejinga tiek jo, tiek visa stebinčios tarnaitės skausmui; kunigas, sunkiai suderinantis teorinį gėrį su praktiškuoju; psichoterapeutas, tiesiog norintis atlikti savo darbą ir nelabai suinteresuotas išties padėti; potencialios Haroldui peršamos žmonos – visa tai piešia tragikomišką pjesės nuotaiką. Stebint hiperbolizuotą šiuolaikinio gyvenimo absurdą premjeros metu salėje vis nuaidi juokas – matyt, aiškiai tose situacijose pastebint save pačius. Ir tuomet savo misiją pradeda Modė.
Paieškos, kas galėtų tinkamai atlikti Modės vaidmenį, pasak režisierės, užtruko ilgai, tačiau dabar galima sakyti, buvo išties sėkmingos. Aktorė Rimanta Krilavičiūtė talentingai įkūnijo šviesų personažą, palengva, mažomis detalėmis žiūrovui susidėliojantį nuo beprotiškos iki nepaprastai simpatingos ir beveik genialios, atrodo, gyvenimą perpratusios, personos, savo unikalumu spektakliui suteikiančios dinamiškumo. Scena, kai Haroldas vaikštinėja po jos namus ir apžiūri juose sukauptas, kaip sako pati Modė, „labai malonias, bet visiškai nevertingas“ smulkmenas, žiūrovui leidžia ne tik artimiau susipažinti ir pamilti moters personažą, bet ir, dėka sumanios įvairialypės scenografijos, suteikia tikrą estetinį pasigėrėjimą. Gyvenimiškų tiesų metaforos čia žiūrovą pasiekia viena po kitos: akies krašteliu leidžiama pamatyti Modės paveikslus, stebėti ore sklendinčias plunksnas (Modė laisvina paukščius), pajusti kalėdinio Niujorko, senų knygų kvapą, išgirsti meditacinio dainavimo dubens, vėliau tapsiančio Modės meilės atsako Haroldui simboliu, garsus.
Spektaklis kalba metaforomis
Sutikite, spektaklyje visuomet labai žavi, kai prieš daug laiko parašyti kūriniai tam tikrais režisūriniais sprendimais suaktualinami šiandieniniam žiūrovui. Režisierei Ritai tai puikiai pavyko sukuriant ironiškai šmaikščias situacijas: Haroldo mama jam bando surasti žmoną, kviesdama merginas „iš interneto“ (beje, pastarųjų personažai ypač taikliai pašiepia dažnos šiuolaikinės merginos tipą); apie „jausmų atbukimą“ kvaksi geltona guminė antelė; kostiumų spalviniai sprendimai taip pat aiškiai atskiria du priešiškus Haroldo ir Modės (laisvus, spalvingus arba baltus) bei jų nesuprantančiųjų (juodus, formalius, merginų, Jums leidus, fyfiškus) polius; lengvai pašiepiant šiuolaikius kriminalinius filmus sukuriamas „kieto“ policininko-detektyvo vaidmuo.
Savaip interpretuojama pjesės „gyvenimo rato“, „mirties ir gimimo“ potemė – scenos gilumoje matyti kryžius, spektaklio metu kartas nuo karto pasirodo juodų skėčių siena, už kurios nuolatos vyksta laidotuvės; vis dėlto režisierė metaforomis aiškiai leidžia suprasti apie pjesėje sunkiau užčiuopiamą, bet ypač svarbią gyvenimo, atgimimo temos liniją. Pavyzdžiui, scenoje vis pasirodo vaikiškas vežimėlis, kuriame kraunami kapinių darbuotojo įrankiai ir šiukšlės. Matydama prasmę praradusį pasaulį ir į mirtį bei liūdesį susikoncentravusius žmones, Modė maištauja – ji nori akcentuoti amžinąjį gyvenimo ratą, o ne jo pabaigą. Maištaudama su slaptu ginklu – švelnumu – ji daro mažus gerus darbus. Nusprendusi išgelbėti jauną medelį, tą vaikišką-šiukšlių vežimėlį ji pasiima ir medelį į nuplanuotą išgelbėjimo vietą gabena jame. Argi ne akivaizdi dar viena – nors ir trumpa – gyvenimo pergalė, kurią dar kartą mums išlošia Modė?
Tragiškai skausminga Modės mirtis šįkart nėra mistifikuojama ar perteikiama metaforiškai. Sveikintinas sumanymas neužbaigti spektaklio statiškai. Atvirkščiai – Haroldo bandymas jau mirusią Modę prikelti gyvenimo šokiui, vėliau, jau užsitraukiant scenos užsklandai, vis stipresnis sukimasis apie save sufleruoja, kad spektaklio kulminacija – ne mirtis. Greičiau – nuostabi Modės išsakyta tiesa, įprasminanti visą pjesę: „Gyvenimas yra nuostabus, o dar nuostabiau yra tai, kad jis nėra amžinas.“ Dabar jau Modei – pasibaigęs, o Haroldui, jos dėka – tik beprasidedantis.
Kitoks užupiečių pastatymas, kitoks – aukso vidurys tarp kone į komediją paversto „Haroldas ir Modė“ filmo (1971) ir spektaklių pastatymams būdingų apverktų, skausmingų prasmių paieškos. Po šio, beužsitraukiant scenos užsklandai – tik nubraukta lengva ašara ir neišvengiamai galvon įstringusi modiška išmintis, taip reikalinga šiandieniniam žmogui – „eik ir mylėk dar.“
