Svetlana Baskova: Realaus gyvenimo atspindžiai ar siaubas su dokumentikos kvapu?

„Tėvynė davė jiems žvaigždutes: Nešiok!
O jie: Ne, nenoriu! Noriu valgyt šūdą!”

– Svetlana Baskova „Žaliasis drambliukas”

Apie Svetlaną Baskovą pradėta kalbėti po jos dviejų skandalingų filmų – „Žaliojo drambliuko” ir „5 butelių degtinės”. Kalbant apie bene daugiausiai atsiliepimų sulaukusį Baskovos filmą „Žaliasis drambliukas” (režisierė Svetlana Baskova, prodiuseris Olegas Mavromatis, 140 min.) svarbu paminėti, jog jis vadinamas tiek purviniausiu tūkstantmečio filmu, tiek nepakenčiamu reginiu. Kiti abejoja ar jį iš viso verta vadinti kinu. Man pačiai „Žaliasis drambliukas” atrodė ne mažiau nei šlykštus. Bet pažiūrėjau ir… Idėja patiko.

Pati menininkė, klausiama apie tai, iš kur kyla filmų siužetai teigia, jog menininko gyvenimas ir jo kūryba yra skirtingi dalykai ir nėra jokios reikšmės tame, ar jie turi sąlyčio taškų, ar ne. Jos kūrybinis braižas atpažįstamas kaip priešingybių sugretinimas: filmuose susikerta siaubas ir pasitenkinimas, meilė ir žiaurumas, herojus ir menkysta ir panašios kategoriškos priešpriešos. Žiūrint jos filmus apimantis siaubas gali virsti juoku, kylančiu iš demonstruojamo absurdiško žmonių gyvenimo su nežmogiškais įstatymais. Nors tai netrikdo, tai, atvirkščiai, padeda suvokti neužglaistytą realybę, jei sugebate peržiūrėti visą filmą.

Autorės filmografijoje yra keletas ankstyvųjų kūrinių „Love” (1995), „New Dress” (1997), tačiau apie šiuos filmus kalbama mažai. Žymiausi ir daugiausiai kritikos susilaukę filmai – „Kokis – bėgantis daktaras” („Кокки – бегущий доктор” 1998 m.), „Žaliasis drambliukas” („Зеленый слоник” 1999 m.), „5 buteliai degtinės” („5 бутылок водки” 2002 m.), „Galva” („Голова” 2003 m.), „Mocartas” („Моцарт” 2006 m.). Svetlanos Baskovos filmuose dažnai pagrindinius vaidmenis atlieka Vladimiras Epifancevas, Anatolijus Osmolovskis ir Sergejus Pachomovas bei Аleksandras Maslajevas. Ši aktorių (jei juos taip galime vadinti) komanda yra ypatinga tuo, jog aktoriai nėra profesionalai (išskyrus Vladimirą Epifancevą, kuris, negana to, dar yra ir muzikantas), patys yra nemaži keistuoliai ir kurdami kiną įgyvendiną pačius bjauriausius režisierės sumanymus.

[youtube f31LP9ZCkdU]

Filmo „Žaliasis drambliukas” fabula yra ganėtinai paprasta: du dabartinės rusų armijos kareiviai sėdi daboklėje. Daboklė – bjauri erdvė, kurio sienos išdažytos ryškia žalia spalva. Per kambarį driekiasi didelis kanalizacijos vamzdis, kuris prateka ir dėl to grindys užlietos smirdančia pliura. Personažai – du jaunuoliai, kurių vienas tikras miestietis – rūstus ir nekalbus (Vladimiras Epifancevas), o kitas – buvęs kaimietis, švelnus ir linkintis gero. Šis labiau panašus į pasimetusį, prisitaikėlišką, potencialią auką. Negana to, toliau aiškėja, kad dar ir mazochistas. Vykstantys pokalbiai gana idiotiški, tačiau jie išprovokuoja veiksmą – iš pradžių muštynes, paskui ušteršto unitazo valymą šakute, toliau – dar daugiau. Taip kaskart žiūrovas iš naujo šokiruojamas. Vis labiau ir labiau. Plačiau apie „Žaliąjį drambliuką” galite pasiskaityti oficialiame Svetlanos Baskovos internetiniame puslapyje http://baskova.com/, tačiau vis tik geriau neskaityti, o tiesiog imti ir pažiūrėti (šį ir kitus filmus galite nemokamai parsisiųsti iš jos puslapio internete !). Sako, labai sveika pažiūrėt į tokią realybę, į save iš šono, į mus visus taip, kaip mato visa puiki Baskovos komanda.

Čia dar galima pažiūrėti vieno iš pagrindinių Svetlanos Baskovos filmų aktorių Sergejaus Pachomovo „interviu” apie save bei apie muziką ir panašius dalykus na ir šou…sanatorijoje… .

O čia galima legaliai atsisiųsti minimą „Žaliasis drambliukas”.

fb-share-icon

7 komentarai apie “Svetlana Baskova: Realaus gyvenimo atspindžiai ar siaubas su dokumentikos kvapu?

  1. Nieko apie ją nebuvau girdėjęs. Labai sudomino.
    Maniau, jog brutaliausias Rusijoje yra pagal realią istoriją sukurtas Aleksejaus Balabanovo „Gruz 200”, debiutęs šalyje vasarą. Supratau, kodėl rusai nedavė jo rodyti Rusijos filmų festivalyje Vilniuje.
    Įdomu, kodėl apie Baskovą nieko nebuvo mūsų spaudoje?

  2. Net ir pacioj Rusijoj to krovinio is pradziu daugelis kino teatru nenorejo rodyt… o Baskova, man atrodo, ten irgi daug kam neegzistuoja, nes laaaabai nepopuliariais temas nagrineja/priemones naudoja/siuzetus vysto,etc. Siaip Balabanovo truputi kitoks stilius, Baskova grieztesne, slykstesne ir siaip, panke didesne:)

  3. Baskovos produktų nemačiau bet štai proga pasisakyti apie Krovinį…Mane irgi gerokai sukrėtė (sužavėjo) tas filmas ir režisieriaus užmanymas parodyti tiek daug (realaus) siaubo, realiai jo nerodant. Kita vertus savo dalį pridėjo ir pasirinktas laikmetis, vertybių perkainojimas ir bla, bla, bla. Žodžiu, v kraju magnolij…

  4. Reikės būtinai su ta Baskova susipažinti. Rodosi kažką žinai apie kokią sritį. Ir staiga, kaip perkūnas iš griedro dangaus., nežinomos erdvės. Gal jos filmai video kamera filmuoti. Juk nepapuolė pas mus į jokius oficialius rodymus…

  5. aham, aciu, jungtis bandau:) o kas del kameros – jo, filmuoja DVcam, Betacam, atrodo, kad technikos keist ir neketina. taip nufilmuotas veiksmas, mano galva, jau toks realus, kad i jokius oficialius rodymus, deja, nepapuls dar ilgai ilgai….

  6. per daug skirtingos svorio kategorijos Balabanovo ir Baskovos, kad būtų galima juos lyginti. Baskovos filmų herojai – nuolat ant ribos tarp siaubingo realizmo ir perspaustos vaizduotės, o pasirinktos raiškos priemonės tai dar vienas to įrodymas. Visi tie keiksmažodžiai, fekalijos, kraujai.. Natūraliai ima pykinti bežiūrint, nors matyt taip Baskova ir tikisi angažuoti žiūrovus. O Balabanovas subtilesnis :) Jis emocijas valdo dialogais, stipriais herojais, vaizdais ir leidžia pačiam herojui daugiau interpretuoti.

Komentuoti: Arunas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.