SWANS @ VEF Kultūras Pils, Riga (2011-05-13)

Dar neįpusėjus aštuntam dešimtmečiui ši grupė leido albumus tokiais pavadinimais kaip Filth ar Greed, o Michael Gira nuogas lakstydavo po sceną. Praėjus beveik trisdešimčiai metų aš tikėjausi praleisti giliadvasišką snobišką vakarą „raudonus” susirinkimus menančiuose legendinės VEF gamyklos kultūros namuose. Slapčia vyliausi, kad SWANS ateis į sceną ir sugros kažką lyriško. Sodriai minoriško, gal Blind, gal Failure ar God Damn The Sun. Tada aš prisiminsiu senus gerus laikus, mokyklą, o po koncerto patenkintas grįšiu namo. Užsidėjęs dar vieną pliusą.

Kai jie įjungė No Words/No Thoughts pradžią, kuri truko beveik penkiolika minučių, supratau, kad tai buvo egzaminas mums, klausytojams. Jei į šią jaukią salę ir buvo kas nors netyčia užklydęs, esu tikras, po šios SWANS įžangos liko tik tie, kas žinojo ko čia atėjo. Paprastai aš nedėviu ausų kištukų, bet buvo kilusi mintis į ausis sukišti mėtinius ledinukus, kurių saują turėjau švarko kišenėje. Įsivaizduokite aukštą garsą, tarsi geležį į geležį trinant. Prie jo palaipsniui klijuojamus daužymus į vamzdžius, tampomas stygas, įsisiautėjančius būgnus ir diafragmą plėšantį bosą. Nors iš pirmo žvilgsnio tai buvo panašu į industriniuose pragaro cechuose gimstančią kakofoniją, po kelių minučių muzika įgavo metematiškai tikslią struktūrą.

Visam paradui lengvais rankos mostais, aštriu žvilgsniu dirigavo maestro Michael Gira. Vyras su skrybėle, tarsi pastorius iš kokio neaprėpiamais kukurūzų laukais apsupto septyniolikto amžiaus Amerikos kaimo. Neprastesni ir kiti gaujos nariai – vaikiško veido, tačiau garbaus amžiaus gitaristas Norman Westberg su gyvatėmis ant dilbių. Laukinis pusnuogis ilgaplaukis Thor Harris grojantis…viskuo, ypač vamzdžiais ir gongais. Christoph Hahn – tarsi nuo antro pasaulinio karo laikų užsikonservavęs vokietis, darantis stebuklus ant lap steel guitar stalo. Trūko tik ant peties kabančio šmaiserio. Ir regis visos grupės širdis, savo plakimu prikausčiusi mus bene dviems valandoms – būgnininkas Chris Pravdica ir bosistas Bill Rieflin.


Vėliau aš sunkiai atskyriau kur esu, kažkam pamojavau, kažkam linktelėjau sveikindamasis, tačiau jau buvau nuneštas gilyn po žemės pluta. Klausydamas kalančio ritmo, aštrių gitarų ir neįmanomai visas gyslas tempiančio lap steel guitar darbastalio bandžiau suprasti kokias kūrybines teritorijas šie žmonės turi pereiti kad sugebėtų narplioti tokias muzikines struktūras. Išreikšti neįmanomai stiprų jausmą. Ir perduoti jį man. Tikriausiai kažką panašaus patiria išnaudojami vaikai. Gali būti kad taip jaučiasi lazda mušamas šuo.

SWANS atliko beveik visą šiųmetinį albumą My Father Will Guide Me Up To a Rope In The Sky. Iš mano lūkesčių išgirsti gilių ir švarių Michael Gira baladžių buvo pasityčiota. Jie nepaliko abejonių. Pasakė ką norėjo pasakyti ir dingo. Po koncerto spengiant ausims jaučiausi…pailsėjęs. Ir jei kas būtų pasakęs man tai per pirmas penkias SWANS pasirodymo minutes, būčiau atskalbęs už tai kad mane čia atitempė. Gi dabar tai buvo vienas geriausių koncertų gyvenime. Pasivaikšiojimas po tuos sielos užkaborius, kurių nežinojau turįs.

fb-share-icon

9 komentarai apie “SWANS @ VEF Kultūras Pils, Riga (2011-05-13)

  1. ar tikrai yra nors vienas, kuris nesuprato, kad pirmasis komentatorius išreiškė susižavėjimą fotografijomis? puikios.

  2. Pavydu. My father… Neabejotinai geriausias praejusiu metu albumas. Bandysiu pagaut juos vasara kur nors Europos feste.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.