Žymų Archyvai: 2013

[namų kino teatras:] DALASO PIRKĖJŲ KLUBAS / Dallas Buyers Club (rež. Jean-Marc Vallée; 2013)

Tobulas aktorinis kinas. Tai dar prieš peržiūrą sufleruoja ir gauti „Auksiniai gaubliai”, ir nominacijos „Oskarams”, ir daugybė kitų apdovanojimų. Spaudos eskalavimas, jog pagrindinis juostos veidas Matthew McConaughey šiam vaidmeniui numetė dvidešimt kelis kilogramus, o antraplanis Jaredas Leto (grupės „30 Seconds to Mars” lyderis) – penkiolika, taip pat neprasprūdo pro akis ir, nori nenori, tokias pastangas dėl vaidmens imi aukštinti. Juolab, kai ekrane matai ne tik sočių žvaigždžių mimikas, bet ir pagrindinių aktorių atsidavimą rolei, susitapatinimą su vaidinamais personažais. Žinoma, mano manymu, „Klubo” komanda neperspjovė Christiano Bale’o skeleto „Mašiniste”, bet ne toks ir buvo čia tikslas, o ir nuogu kūnu McConaughey ne per daugiausiai šmėžavo ekrane. Tačiau čia jam nereikėjo apsinuoginti – McConaughey ir taip žibėjo neįtikėtinu įtikinamumu. Prieš metus tikrai netikėjau, kad šis aukštaūgis gali išspausti kažką daugiau nei „Advokate iš Linkolno”, tačiau vėliau McConaughey žvaigždė tik ryškėjo: „Magiškasis Maikas”, „Mud”, dabar „Dalaso pirkėjų klubas” ir dar nematyti, bet jau liaupsėmis apipilti „Voltstryto vilkas” bei naujasis serialas „True Detective”. Tad galima drąsiai teigti, jog artėjantis link viduramžio vyras demonstruoja savo geriausią formą, o „Klube” suvaidintas vaidmuo – esti gulbės giesmė.

„Dalaso pirkėjų klubas” nukelia į 1985-ųjų Ameriką, į Dalasą, kur ligoninėje jaunam kaubojui Ronui Woodroofui pranešama, jog jis užsikrėtė AIDS ir gyventi liko ne daugiau kaip 30 niekingų dienelių. Tačiau daktarai nežino, jog Ronas ne iš kelmo spirtas – palaidūnišką lėbautoją atsitiktiniai seksualiniai santykiai, alkoholiu ir narkotikais pripildytas gyvenimas užgrūdino ir išmokė nepasiduoti jokioje situacijoje. Ronas ima ieškoti išeities, kovoti su jį marinančia gydymo sistema, bando gauti eksperimentinių vaistų ir neria į anksčiau niekintą draugiją, kurioje vyrauja homoseksualizmas. Taip į kompaniją įsilieja transseksualas Rayonas, vaidinamas minėto Jaredo Leto, kuris pilnavertiškai ekrane konkuruoja su charizmatiškuoju McConaughey.

Tandemas veža visą filmą. Net tada, kai kažkur antroje justos pusėje siužetas užstringa sausumoje ir ima leistis nuokalnėn, duetas išlaiko žiūrovo dėmesį.

Filmo scenaristai taip pat padirbėjo iš peties. Žinant, kad Woodroofas buvo realus asmuo, vien Rayono personažo sukūrimas vertas aplodismentų. O kur dar juodojo humoro intarpai, ir visos istorijos net šiandien aktuali socialinė žinutė, jog korumpuota valdžia, parsidavusi godžių farmacininkų lobistams, nesiima ligonių gydyti geriausiais vaistais – verčiau brangiausiais ir neefektyviausiais.

Režisierius Jean-Marc Vallée, mūsuose puikiai žinomas iš muzikalaus videoklipinio „Café de Flore”, šįkart labai neišsišoka: apart „trūkstančios realybės juostelės” efekto didesnių eksperimentų nepastebėjau. Kanadietis nuosekliai konstruoja charakterius, nesileidžia į pastebimą meniškumą, tiesiog profesionaliai ir efektyviai dėsto biografinę dramą, kurią rimto kino mylėtojams pamatyti būtina.

httpv://www.youtube.com/watch?v=U8utPuIFVnU

G.eriausi 2013 metų albumai

Metai muzikos prasme ir esme buvo keistoki. Kažkokių perversmų neužklausyta. Labiau dominavo užsėdimas ant senų, jau girdėtų, pavadinimų. Nauji vardai pakliūdavo į akiratį retai ir greit išnykdavo. Tad ir šitas sąrašas, manau, mažai ką nustebins, bet ne stebinti mes čia susirinkom. Gi svarbu muzika. Verta ausų. Visur. Visada. Ne visur. Ne visada. Ne visiems. Man 2013-aisiais ausys kaito nuo šitų (abėcėlės tvarka):

Arcade Fire – Reflektor (2013)
Šitie suskambo netikėtai glamūriškai ir šventiškai šviežiai. Su daugiau nei įprastai pop‘o. Bet tai nieko baisaus. „Reflektorius”, išmetus kai kuriuos nesusipratimus, kaipo padalijimą į du diskus, du „Untitled”‘us (na, pirmas kompakte neįdėjus pastangų kaip ir nefigūruoja, bet visgi „kam”?), „demo” versiją „Here Comes The Night Time II” ir demonstravimą „mes galime daryti bet ką – jūs vis tiek plosite katučių”, yra labai klausomas darbas. Ypač veža įdomios aranžuotės. Sakyčiau, rimtas susimetimas su James Murphy iš LCD Soundsystem išėjo kanadiečiams į didelę naudą, atnešė gaivumos, kitoniškumo. O „Afterlife”, galima sakyti, tapo metų gabalu – gi tai linksma pati liūdniausia dainuška („When love is gone / Where does it go? / And where do we go?).

httpv://www.youtube.com/watch?v=c0HsdrfksWo

Autre Ne Veut – Anxiety (2013)
Įdomus reikalas. Toks pilnas visko, kad tik spėk gaudyti. Nuo įprastų elektroninių sintezatorinių tembrų iki vos ne miuziklinio gospelo. Vokalinis audinys – labai labai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RpD1mya5h2A

Bibio – Silver Wilkinson (2013)

Blue Hawaii – Untogether (2013)

Chelsea Wolfe – Pain Is Beauty (2013)

Daug skausmo ir daug grožio. Daug. To ir reikia darkwave‘ui.

httpv://www.youtube.com/watch?v=eBozvWakXow

Classixx – Hanging Gardens (2013)
Mažokai šiemet prisukau elektros. Vienas iš prisuktų buvo šis albumas, pagal kurį galima ir trypsėti, ir sėdėti, ir rūkyti. Universalu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=EGvviA69ieI

David Bowie – The Next Day (2013)
Stipriai ir garsiai sugrįžo ufonautas. Yra albume kompozicijų, kurios vis dar lieko pilkokos, bet vis tiek – kitą dieną šis albumas bus vis dar klausomas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=F2nJHVNTHNw

Draco Rosa – Vida (2013)
16-a latinosiškų duetų. Vieni stiprūs, kiti tik stipresni. Nė velnio nesuprantu, ką dainuoja, bet akivaizdu, kad Draco turi ką pasakyti ir žino kaip. Taip klasiškai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=scILl6InlZk

Ejecta – Dominae (2013)
Reikia pripažinti, jog visą žavesį kuria pareverberuotas moteriškės vokalas, kuriam atsispirti neįmanoma.

httpv://www.youtube.com/watch?v=4Lvs4x6nEWg

Emiliana Torrini – Tookah (2013)
Jei nesvetimas polinkis žudytis, padepresuoti ar šiaip gyvenime nesiseka, tai „Tookah” kaip tik tau. Tamsu. Kruvina. Beviltiška. Ir viskas iš intymios gelmės. Tik į ją reikia įsiklausyti ir iššifruoti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RjO8MTeVVGg

Goldfrapp – Tales Of Us (2013)
Ačiū už sugrįžimą iš diskotekų į necivilizuotus kalnus. Kaip buvo „Felt Mountain”, taip ir čia. Ramybė, deivių dainos, branda ir grožis.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-Vnk_j1iKMA

Jim James – Regions Of Light And Sound Of God (2013)

John Grant – Pale Green Ghosts (2013)

Keisto tipo keistas albumas. Toks su nemažai lyg ir ne vietoje pridėliotų „fuckų”, bet tas keistumas daro šitą įrašą išskirtiniu. Fuckinu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=1ZMqw6XP68s

Julia Holter – Loud City Song (2013)
Pirmiausia įsėdo su „This Is a True Heart”, vėliau ir visas ilgagrojis prilipo. Kaip jis tamsoje skamba nerealiai turtingai. Pabandykit.

httpv://www.youtube.com/watch?v=jcA81JKm5Ro

Louise Burns – The Midnight Mass (2013)
Kaip klausydamas Bachelorette įsivaizduoju, jog tai Enya modernesniame amplua, taip Louise Burns paverčiu Belinda Carlisle. Gražu ir jauku, ir pažįstama.

httpv://www.youtube.com/watch?v=TbfSwzGCUJc

Ludovico Einaudi – In A Time Lapse (2013)

Fortepijoninis ambientas. Auksas.

 httpv://www.youtube.com/watch?v=4ImZTkeCHgA

Morcheeba – Head Up High (2013)
Šitas, matyt, mažiausiai vertas būti šitame tope, bet tikrai buvo nemažiausiai sukamas. Be jokių iliuzijų išradinėti naują dviratį padarė chebra paprastą įrašą, kurį klausai ir nejauti, kaip laikas bėga.

httpv://www.youtube.com/watch?v=guqiQuGt7AA

The National – Trouble Will Find Me (2013)
Sunkiai jaukinosi, bet kai prisijaukino, tai prisijaukino. Baritonas. Lyrika. Širdagraužis. Meilė.

httpv://www.youtube.com/watch?v=oM9eNIAutuA

Oneohtrix Point Never – R Plus Seven (2013)
Kasmet tokių įdomių, bet mažai klausomų eksperimentų išlenda ne vienas ir ne du. Pavyzdžiui, Polaris 2013 laimėtojas. Kažkoks ŠMCinis reiškinys. Bet į klausomą reiškinį nepanašu. Šis eksperimentukas geba laviruoti ir turi daug tokių momentų, nuo kurių pasidaro gera. Gaila, kad tie momentai pabarstukais išbarstyti. Atrodo, tuoj tuoj kai įsivažiuos, tai trinktels, bet taip ir neįsivažiuoja. Ir tada vėl iš naujo suki įsibėgėjimus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=lNOMk9d6NI8

Pacific UV – After The Dream You Are Awake (2013)

Rhye – Woman (2013)

Dieviška. Gerą pusmetį sukau ir maniau, kad šitą intymiai suokiančią moterį jau įsimylėjau. Paskui visas iliuzijas sudaužė pažįstamas, mestelėjęs, jog čia šimtaprocentinis vyriškas repertuaras. Buvau gilioje krizėje, širdis plyšo, bet po kurio laiko vėl klausau. Dieviška.

httpv://www.youtube.com/watch?v=dS9jJcVZ_Kk

Shout Out Louds – Optica (2013)

Sigur Rós – Kveikur (2013)

Prieš porą metų sakiau, kad daugiau nei klausysiu, nei minėsiu juos „tobuluoju”, bet yra kaip yra. Šitas „Kveikur” gal ir ne toks brandus kaip buvo klozeto dangtis ar „Ágætis Byrjun”, bet netikėtas perėjimas nuo pasyvios ramybės į aktyvų postroką suskambo šviežiai ir sulindo su visais batais.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Oc6zXSdYXm8

Steve Kilbey and Martin Kennedy – You Are Everything (2013)
Steve Kilbey ir kiti chebrantai iš The Church, rodos, kepa vieną projektą po kito. Tik spėk gaudyti. Dar nenusibodo prieš porą metų išleistas „White Magic”, o šiemet jau turime ir kažkelintą Kilbey solinį albumą „The Idyllist” (baisiai stokojantį vientisumo) ir trečią tandemo, Kilbey ir Kennedy, darbą, kuris vėl įsuka į tokį atmosferinį sūkurį, jog klausant imi jaustis patyręs muzikinę nirvaną. Tiesą sakant, jeigu reikėtų šitą sąrašą „suvietuoti”, tai „You Are Everything” atsidurtų viršūnėje.

http://stevekilbeymartinkennedypresent.bandcamp.com/album/you-are-everything

Vidulgi OoyoO ‎– Officially Pronounced Alive (2013)
Nieko čia naujo. Antras albumas. Pirmasis buvo prieš penkmetį.  Shoegaze’ui, kurio veik nebeklausau, iš šitų korėjėčių negaliu atsispirti.

Way Yes – Tog Pebbles (2013)
Kiek psichodelinis šamaniškas indie rokas su daug efektų ir stilingų nuklydimų į kitus žanrus. Neprimityvu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-hgXC5Ki47E

 

KINO PAVASARIS 2013

Vėl festivalis, vėl kinas, vėl daug filmų, apie kuriuos nemačius sudėtinga ką daug patauzyti. Tad tauzyjame apie jau matytus.

Bet kokiu atveju Lorens

Laurence anyways (2012), rež. Xavier Dolan

Tiršti kadrai, smagi muzika ir neįmanomos meilės istorija – šie trys komponentai sudaro trečiąjį kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmą „Bet kokiu atveju Lorens“. Monrealyje siaučiantys Lorens ir Fredė – iš pažiūros lyg ir laiminga pora. Bent jau iki tol, kol Lorens nusprendžia nebemeluoti sau ir aplinkiniams ir prisipažįsta Fredei esantis moteris vyro kūne. Ši žinia komplikuoja poros santykius ir jie tai skiriasi, tai vėl būna kartu. Poros santykių ir Lorens tapatybės transformacijos skrieja šeimyninio ir bohemiško gyvenimo kontrastuose, tirpsta ir vėl atgyja gyvame ir kartais per daug manieringame jaunojo režisieriaus darbe. „Bet kokiu atveju Lorens“ yra filmas apie daugelį dalykų, bet jame pirmiausia triumfuoja meilė – po ilgo laiko pripažinta meilė sau ir savo tapatybei ir skaudi, neįmanoma meilė žmogui, su kuriuo negali gyventi, bet nenori ir palikti. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2013