Tobulas aktorinis kinas. Tai dar prieš peržiūrą sufleruoja ir gauti „Auksiniai gaubliai”, ir nominacijos „Oskarams”, ir daugybė kitų apdovanojimų. Spaudos eskalavimas, jog pagrindinis juostos veidas Matthew McConaughey šiam vaidmeniui numetė dvidešimt kelis kilogramus, o antraplanis Jaredas Leto (grupės „30 Seconds to Mars” lyderis) – penkiolika, taip pat neprasprūdo pro akis ir, nori nenori, tokias pastangas dėl vaidmens imi aukštinti. Juolab, kai ekrane matai ne tik sočių žvaigždžių mimikas, bet ir pagrindinių aktorių atsidavimą rolei, susitapatinimą su vaidinamais personažais. Žinoma, mano manymu, „Klubo” komanda neperspjovė Christiano Bale’o skeleto „Mašiniste”, bet ne toks ir buvo čia tikslas, o ir nuogu kūnu McConaughey ne per daugiausiai šmėžavo ekrane. Tačiau čia jam nereikėjo apsinuoginti – McConaughey ir taip žibėjo neįtikėtinu įtikinamumu. Prieš metus tikrai netikėjau, kad šis aukštaūgis gali išspausti kažką daugiau nei „Advokate iš Linkolno”, tačiau vėliau McConaughey žvaigždė tik ryškėjo: „Magiškasis Maikas”, „Mud”, dabar „Dalaso pirkėjų klubas” ir dar nematyti, bet jau liaupsėmis apipilti „Voltstryto vilkas” bei naujasis serialas „True Detective”. Tad galima drąsiai teigti, jog artėjantis link viduramžio vyras demonstruoja savo geriausią formą, o „Klube” suvaidintas vaidmuo – esti gulbės giesmė.
„Dalaso pirkėjų klubas” nukelia į 1985-ųjų Ameriką, į Dalasą, kur ligoninėje jaunam kaubojui Ronui Woodroofui pranešama, jog jis užsikrėtė AIDS ir gyventi liko ne daugiau kaip 30 niekingų dienelių. Tačiau daktarai nežino, jog Ronas ne iš kelmo spirtas – palaidūnišką lėbautoją atsitiktiniai seksualiniai santykiai, alkoholiu ir narkotikais pripildytas gyvenimas užgrūdino ir išmokė nepasiduoti jokioje situacijoje. Ronas ima ieškoti išeities, kovoti su jį marinančia gydymo sistema, bando gauti eksperimentinių vaistų ir neria į anksčiau niekintą draugiją, kurioje vyrauja homoseksualizmas. Taip į kompaniją įsilieja transseksualas Rayonas, vaidinamas minėto Jaredo Leto, kuris pilnavertiškai ekrane konkuruoja su charizmatiškuoju McConaughey.
Tandemas veža visą filmą. Net tada, kai kažkur antroje justos pusėje siužetas užstringa sausumoje ir ima leistis nuokalnėn, duetas išlaiko žiūrovo dėmesį.
Filmo scenaristai taip pat padirbėjo iš peties. Žinant, kad Woodroofas buvo realus asmuo, vien Rayono personažo sukūrimas vertas aplodismentų. O kur dar juodojo humoro intarpai, ir visos istorijos net šiandien aktuali socialinė žinutė, jog korumpuota valdžia, parsidavusi godžių farmacininkų lobistams, nesiima ligonių gydyti geriausiais vaistais – verčiau brangiausiais ir neefektyviausiais.
Režisierius Jean-Marc Vallée, mūsuose puikiai žinomas iš muzikalaus videoklipinio „Café de Flore”, šįkart labai neišsišoka: apart „trūkstančios realybės juostelės” efekto didesnių eksperimentų nepastebėjau. Kanadietis nuosekliai konstruoja charakterius, nesileidžia į pastebimą meniškumą, tiesiog profesionaliai ir efektyviai dėsto biografinę dramą, kurią rimto kino mylėtojams pamatyti būtina.
httpv://www.youtube.com/watch?v=U8utPuIFVnU
Metai muzikos prasme ir esme buvo keistoki. Kažkokių perversmų neužklausyta. Labiau dominavo užsėdimas ant senų, jau girdėtų, pavadinimų. Nauji vardai pakliūdavo į akiratį retai ir greit išnykdavo. Tad ir šitas sąrašas, manau, mažai ką nustebins, bet ne stebinti mes čia susirinkom. Gi svarbu muzika. Verta ausų. Visur. Visada. Ne visur. Ne visada. Ne visiems. Man 2013-aisiais ausys kaito nuo šitų (abėcėlės tvarka):