Anuomet maniau, kad pasaulyje yra dvi grupės: „Metalas“ ir „Depeche Mode“. Gyveni ir mokaisi. Patiri. Atsitiktinai, tyčia. Argi yra skirtumas?

„Nostalgijai“ galiu rinktis bet kurį The Smiths albumą, tačiau The Queen Is Dead man yra ypatingas jau vien dėl jame esančios dainos There Is A Light That Never Goes Out. Ji apie tai, kaip gera mirti šalia brangaus žmogaus ir nelygu trenksimės į sunkvežimį ar dviaukštį autobusą. Tik nevežk manęs namo. Vairuok ten, kur šviečia miestas. Nepalik. O gal tu tik šį vakarą sutiktas/sutikta? Man garbė žūti šalia, man gera būti arti. Ar tokių buvote sutikę?

Ypatingas albumas, nes jis grotuve gali suktis visą dieną ir aš visą dieną neišeisiu iš namų. Ne dėl to, kad išjungti nevalia. Dėl to, kad klausantis šito įrašo gera būti su savimi. Būti savimi. Daugelis žmonių Britanijoje balsuodami už visų laikų liūdniausią dainą laimėtoja išrinko būtent trečiuoju numeriu šiame albume skambančią I know it‘s over. If youre so funny, then why are you on your own tonight… Ko tik neprisiskaičiau – kai kas trokšta, kad šis kūrinys skambėtų laidotuvių metu. Ir kaip keista – šioje dainoje nėra jokio sunkumo, tik graži melodija ir tobulai išdainuotas vienišumo jausmas. Skaidrus ir peršviečiamas. Toliau skaityti [nostalgija:] The Smiths – „The Queen Is Dead” [1986]. →