„Buy a painting because you like it, not because you think it’s what you should be buying.”
Šia Will Ramsay, „Affordable Art Fair“ įkūrėjo, citata norėčiau pradėti savo įspūdžius iš ką tik pasibaigusios Romoje meno mugės. Nors pagal išsilavinimą esu meno vadybininkė, bet niekada į meną taip ir neprisiverčiau žiūrėti kaip į verslą. Man tai – du skirtingi pasauliai, abu savaip žavūs, bet visiškai kitokie. Menu norisi gėrėtis, diskutuoti apie jį, rašyti, jausti, tyrinėti, bet nustatinėti meno finansinę vertę man visada atrodydavo pernelyg pragmatiška, net jei kada ir bandydavau tai daryti, visada jausdavausi nejaukiai. Kaip galima nustatyti vertę emocijos, kurią tau sukelia vienas ar kitas meno kūrinys? (aišku, ne dėl komercinių meno projektų čia kyla etinės problemos).
Ne visada meno kūrinių kainas nustatinėjo tik rinka. Viduramžiais šią funkciją atliko bažnyčia ir meistrų gildijos, vėliau – karališkosios menų akademijos, dar vėliau užsakymus skirstė ideologizuotos valstybės institucijos. Tik impresionistų laikais pradėjo formuotis šiuolaikinės rinkos principai. Meno kūrinių vertinimo ėmėsi kritikai ir kūrinių perpardavinėtojai. Šiandien situacija yra dar kitokia. Pirmuoju – mėgėjiškos rinkos – atveju pirkėjas mėgaujasi gauta nauda, pavyzdžiui, džiaugiasi pigiai nusipirkęs „didelį ir gražų“ kūrinį, tuo tarpu prestižinėje rinkoje svarbiausia yra kūrinio retumas, dėl jo įgytas išskirtinis savininko statusas visuomenėje.
Žymusis Rusijos milijardierius Romanas Abromovičius mene nieko absoliučiai nesuprato iki tol, kol nesutiko savo trečiosios žmonos Darijos Žukovos. Nuo to laiko jis įsigijo paveikslų už daugiau nei 110 mln. dolerių, o padovanojęs vieną vertingą paveikslą šiuolaikinio meno centrui gavo jo vadovo kėdę. Toliau skaityti flashback: Affordable Art Fair @ Roma, spalio 25-28 d.