Spektaklio „Bėganti su vilkais“ premjera oficialiai įvyko prieš metus. Ir tai toli gražu iš pirmo žvilgsnio neatrodytų kaip didelė naujiena, nes kartais ir mes, visai atsitiktinai, praleidžiam reikšmingus kultūrinius įvykius mūsų padangėje. Kartais patys teatrai (ypač valstybės išlaikomi) skiria mažiau dėmesio savo spektaklių populiarinimui, kartais pats pro akis praleidi teigiamą gerbiamo kritiko įvertinimą, kol kažkas jos ant pasidabruotos lėkštutės nepateikia. Todėl kai kurios premjeros ateina ir praeina su kur kas mažesniu furoru nei „Nuodėmių miestas“ ar „Urvinė moteris“ ir, būtent, apie tokius, visai atsitiktinai atrastus, perliukus norisi garsiai rašyti g-taske, tikintis, kad šis įspūdžių pasidalinimas bus lygiai taip pat kažkam naudingas, kaip ir mums patiems.
Rusų dramos teatras ilgą laiką buvo teatro kritikų apleistas sodas. Jame tiek daug buvo šiukšlių, jog per ilgą laiką nelabai kas benorėjo po jas kapstytis. Pradėjus vadovauti Jonui Vaitkui teatras akivaizdžiai pasikeitė. Naujas vadovas nepabijojo kviestis įvairesnius režisierius, eksperimentuoti, su vietine teatro trupe jungiant bendram darbui skirtingų teatrinių patirčių kūrėjus, aktorius. Inspiruotas naujų administracijos darbuotojų, pagyvėjo ir pačio teatro kontaktas su visuomene. Tad šiandienai galima drąsiai sakyti, kad Lietuvos rusų dramos teatras atgauna vėl lankomo teatro įvaizdį. Toliau skaityti Geriau vėliau, negu niekad, arba įspūdžiai iš spektaklio „Bėganti su vilkais”