Žymų Archyvai: Albert Camus

ALBERT CAMUS „Krytis“

Advokato išpažintis arba kaltės anatomija

Kalbėti apie Albero Kamiu (Albert Camus) asmenybę ir biografiją nelabai yra tikslo – ko gero neatsirastų tarp išsilavinusių žmonių nė vieno, kuris jaunystėje nėra skaitęs jo romanų „Svetimas“ ar „Krytis“ (kitur verčiamo „Nuopolis“), ar esė „Sizifo mitas“, o be to visada yra galimybė viską rasti internete. Alberas Kamiu (rašytojas, filosofas) ir jo romanas „Krytis“ (parašytas 1956 m.) kviečia skaitytoją išklausyti advokato Klamanso išpažintį, kartu su juo pasvarstyti pamatines žmogaus egzistencijos problemas – kaltės jausmą, laisvės, kaip didžiausios atsakomybės tekusios žmogui, idėją, atgailos būtinumą, visuomenės neįgalumą žvelgti į gyvenimą neveidmainiaujant, apie Dievo ir religijos reikšmės sumenkėjimą ar visišką išnykimą. Romanas – monologas. Romanas, kuriame viskas vyksta lėtai, nuosekliai, atidžiai dėliojant sakinius, siekiant, kad kiekviena eilutė atgręžtų skaitytoją į patį save: „Ir portretas, kurį tiesiu savo amžininkams, tampa veidrodžiu.“ Bet apie viską nuo pradžių.

Ar įmanoma aprašyti knygos siužetą, kuriame kalba tik vienas žmogus? Kur vykstantis veiksmas taip persipina su prisiminimais, kad imi abejoti ar šalia pagrindinio veikėjo dar kažkas yra. O gal tai tiesiog seno, pavargusio žmogaus kliedėjimai, išsakomi keturioms sienoms? Toliau skaityti ALBERT CAMUS „Krytis“

error0

Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys“

“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)

Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ („La Nausée“, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja – to nebus.

„Šleikštulys nepraėjo, ir nemanau, kad greitai praeitų; bet jis manęs nebevaldo, jis nebėra nei liga, nei trumpalaikis prasto ūpo priepuolis: tai aš pats.“ (210 p.)

Skaudi smegenims knyga, su kuria linkėčiau visiems susipažinti kuo vėliau: gali išmušti iš gilių gyvenimo vėžių, o gali į jas ir įstatyti. Tik įpusėjus kūrinį, norėjosi jį mesti negrįžtamai ir tuo pačiu kilo noras mėgdžioti pagrindinį romano herojų, Antuaną Rokanteną, norėjosi nebeapgaudinėti savęs informacinių technologijų sublimacijomis, o traukti į miestą, į gatves, pajausti tarpuvartes, skelbimų lentas, kavinių vitrinas, stebėti skubančius praeivius, patirti nuotykį. O, esant galimybei, įbrukti kiekvienam po „Šleikštulio“ egzempliorių ir skalambyti visa gerkle: „Ei, šita egzistencialistinės filosofijos Biblija atvers tau akis“. Toliau skaityti Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys“

error0