Advokato išpažintis arba kaltės anatomija
Kalbėti apie Albero Kamiu (Albert Camus) asmenybę ir biografiją nelabai yra tikslo – ko gero neatsirastų tarp išsilavinusių žmonių nė vieno, kuris jaunystėje nėra skaitęs jo romanų „Svetimas“ ar „Krytis“ (kitur verčiamo „Nuopolis”), ar esė „Sizifo mitas“, o be to visada yra galimybė viską rasti internete. Alberas Kamiu (rašytojas, filosofas) ir jo romanas „Krytis“ (parašytas 1956 m.) kviečia skaitytoją išklausyti advokato Klamanso išpažintį, kartu su juo pasvarstyti pamatines žmogaus egzistencijos problemas – kaltės jausmą, laisvės, kaip didžiausios atsakomybės tekusios žmogui, idėją, atgailos būtinumą, visuomenės neįgalumą žvelgti į gyvenimą neveidmainiaujant, apie Dievo ir religijos reikšmės sumenkėjimą ar visišką išnykimą. Romanas – monologas. Romanas, kuriame viskas vyksta lėtai, nuosekliai, atidžiai dėliojant sakinius, siekiant, kad kiekviena eilutė atgręžtų skaitytoją į patį save: „Ir portretas, kurį tiesiu savo amžininkams, tampa veidrodžiu.“ Bet apie viską nuo pradžių.
Ar įmanoma aprašyti knygos siužetą, kuriame kalba tik vienas žmogus? Kur vykstantis veiksmas taip persipina su prisiminimais, kad imi abejoti ar šalia pagrindinio veikėjo dar kažkas yra. O gal tai tiesiog seno, pavargusio žmogaus kliedėjimai, išsakomi keturioms sienoms? Toliau skaityti ALBERT CAMUS „Krytis”