Daug tikrai nutekėjo vandens, prie kompiuterių jau nuo akmens.
Taip dainuoja Atgrubnagis bosanovoje „Tiems geriems laikams”, o aš skaičiuoju, kad nuo „Saulėtekio” jau nutekėjo šešeri metai, per kuriuos paslaptingasis lietuviškasis bliuzmenas padovanojo šešeris albumus. Šeštasis, apie kurį kūrėjas atsiliepė, kaip apie paskutinįjį šiame jo gyvenimo etape, tai šis, apie kurį dabar rašau – „Basos bossanaktys”.
Galima buvo pridėti šį reikalą prie geriausių 2013-ųjų albumų, tačiau norėjosi skirti jam, kaip vieninteliam lietuviškam albumui, daugiau dėmesio. Žinoma, po fiaskinių M.A.M.A. lengva man kalbėti, kad šitas albumas geresnis už daugelį ten nominuotų. Bent įdomesnis ir instrumentine prasme tikrai turtingesnis net už laimėjusį, bet masėms vargiai tai įrodysi. Atkirs, kad ir paprastu, „čia net priedainių nėra”. Na, beveik nėra. O ką, jie būtini?
Bet ne lygint ir priedainių ieškoti čia susibūrėme. Bandau jums pristatyti vieną geriausių, mano manymu, praeitų metų ir patį geriausią Atgrubnagio albumą. Taip sakant, gulbės giesmę.
Pagal albumo pavadinimą, žinant Atgrubnagio meilę bosanovoms ir jų gimtinei, tikėjausi vieno rečiausio muzikinio reiškinio – lietuviškų bosanovų. Jų gavau, ir su kaupu. Dabar Rokfelerių „Puse lūpų” bus galima ilgesniam laikui atidėti į šalį.
„Basos bossanaktys” svaigina lyrika, gyvenimiška išmintimi, profesionaliu atgrubnagišku skambesiu (ot koks oksimoronas) ir braziliškai lietuviška nuotaika. Kartais Atgrubnagis leidžia sau užsimiršti ir pabėga nuo albumo koncepto – pamyli gitarą kiek stipriau, nei norėtųsi, sugriauna skleidžiamą ramybę, bet tokia meilė turi savų priežasčių ir už tai negali pykti. Juoba, kai netikėtai greta šešiastygės išgirsti fortepijoną ir saksofoną.
httpv://www.youtube.com/watch?v=KGEo0mkqgpE
Ten, kur gimsta bosanova
Atgrubnagis toliau eina savo paties išminta vaga, ir nors bando keistis, ieškoti naujų kampų, tačiau išlieka toks pat namudinis (ne blogąją prasme) ir intymus, toks pats atpažįstamas savo braižu, balsu ir skambesiu. Tai ir gerai, ir blogai. Gerai, kad turi savastį. Prastai, kad nuo pat solinio muzikavimo pradžios nekinta kai kurios natos – kalbu apie mušamųjų partiją, kuri greta profesionalaus gitaravimo vietomis atsiduoda paprastumu ir pigios kompiuterinės lėkštės ilgainiui ima virsti prastumu.
Bet čia ieškant tobulumo… Gi suprantu, kad burbėti ant žmogaus, kuris vien savo triūsu paleido į pasaulį tokį rezultatą kaip visos „Basos Bossanaktys”, negražu, bet pažįstantys mane supras, kad iš seno bambeklio lūpų tai menkas priekaištas. Mūsieji turėdami kapšus skambančiųjų negeba profesionaliose studijose įrašyti nė pusėtinai tiek stipraus ir gilaus albumo.
Šiaip pasvajoju, kad gal išauš tokia diena, kai laikysiu rankose Atgrubnagio „Basų bossanaktų” vinilą, kuriame tie patys gabalai bus perrašyti profesionalioje studijoje su keliais talkininkais. Įsivaizduoju, kaip tai įtakotų esamą garsą ir veik susileidžiu iš malonaus saldumo. Beje, tai visai galėtų būti nesavanaudiškas metų tikslas. Kaip Atgrubnagis rašo albumo buklete: niekada ir nesužinosi, kiek ir kokių sulčių gali iš savęs išspausti, jei neišbandysi savęs. Tad, verta pabandyti.
Susidomėjusiems:
garsas http://atgrubnagis.bandcamp.com/ arba http://atgrubnagis.com/index.php/en/music
FB – https://www.facebook.com/pages/Atgrubnagis/215530175134431
ps. Beje, turi Atgrubnagis ir kitų meninių polinkių. Pvz., kurti savo gabalams video klipus. Jie čia – http://www.youtube.com/user/aklektika?feature=watch
