Žymų Archyvai: Cinematic Orchestra

ALBUMAS. The Cinematic Orchestra – Les Ailes Pourpres (2009).

the-cinematic-orchestra-alb Vaizdas kartais gali padaryti tai, ko nepadarė šimtus kartų girdėtas klausimas: „Ar žinai Cinematikus”? bei daugybiniai bandymai užbombarduoti pašo dėžutę „The Cinematic Orchestra” em pėtrys (patikrinu darbastalį ir akurat – net dabar pora dainų guli).

Pamenu prieš kelis metus klausiau jų „Ma Fleur”, bet tiek ir teliko… O dabar matau kaip sinchroniškai susilieja „To Build A Home” (iš minėtojo albumo) su gamtos stebuklu vadintino filmo „Les Ailes Pourpres” vaizdais ir sunkiai galiu įsivaizduoti, jog tai kada nors išbluks man iš atminties.

Įdomiausia, kad „To Build A Home” filmo garso takelyje net nėra, bet tai menkas praradimas, galų gale. Filmo režisieriai iš karto pasakė, kad iš cinematikų tikisi kažko panašaus į „Ma Fleur” ir užuominų į šį prašymą nesunku atrasti: skolintas vokalas (šį kartą Luo Rhodes), orkestras (nekukliai – London Metropolitan), etc. Kartais „Les Ailes Pourpres” styginių bangomis teka ramiai lyg upė, kartais išdidžiai, romantiškai ir pakiliai, kaip saulėlydis žiūrint į ugnikalnį kitame krante, o kartais žaismingai, kai atrodo, jog perkusinių ir mušamųjų instrumentų gausa yra vienintelis dalykas dėl kurio flamingai sutinka pasirodyti didžiąjame ekrane. Galiausiai, šį kartą, skamba užburiančiai ir pritrenkiančiai. Grožis nežudo – bent jau ne toks.

Paklausyti | Nusipirkti

G.eriausi 2007 metų albumai [lukas never]

ego

Vienas du trys.. Nelengva su skaičiuotėm. Būta nemaža ginčų, kol sutariau su albumais, kad kiekvienas atstovaus savo gardą, į kurį buvo suvarytas. Nors visos virtuvės skirtingos, anaiptol nei viena jų nėra geresnė už kitą, todėl prašau ne burnoti, o į burną dėti ir liežuviu plakti. Metų vakarienę siūlau pradėti nuo elektronikos, o prie deserto pasiūlysiu ramios muzikos arbatos. Taigi, skanaus.

>>>Elektronikos<<< aperityvas:

The Cinematic Orchestra, kurių receptas “Ma Fleur” jau atskleistas anksčiau. Taip, patys už save kalbantys Patrick Watson, Lou Rhodes ir Fontella Bass lengvame virtuvės šefo Jason Swinscoe kokteilyje. Kritikai labai giria grupės pavadinimo tikslumą, o pats tegaliu pridurti, jog (atmetus grynai garso takelį D.Vertovo nebyliajam “Man With A Movie Camera”) šis albumas yra itin prisigėręs kino. Ne tiesmukai, o užuolankomis, nuo vienos sėdynės prie kitos. Ir kuo daugiau jo valgai, tuo didesnis pavojus, kad pagrindinio patiekalo gali nesulaukti. Profesionalumu ir mėgavimusi kiekviena styga, kiekviena elektronine vibracija pasižymintys “sinematikai” gali kiek sumažinti opos skausmus. Jų “To Build A Home” itin gyvai:

[youtube bjjc59FgUpg]

Neabejoju, jog po tokios neelektroninės versijos jums kilo su žanru susijusių klausimų. Į juos galėtų atsakyti ne tik Black Moth Super Rainbow, kurių “Dandelion Gum” perspjovė ir Air simfonijas, ir gerokai įsibrido į džiazą. O, rodos, dainos trumputės ir visos vienodos.. Kompakt records turbūt geriausias šiemetinis leidinys švedo The Field “From Here We Go To Sublime” visiškai kitoks – monotonija ir interaktyvumu besimaišantis techno, stiprus kaip kadaise Vitalic ir užliūliuojantis kaip kitas rezidentas Superpitcher. Patikinu, kad gali būt pavojinga klausyt mašinoje, nes greičio pedalas neklauso. Vėlgi visai kitokia yra Glass Candy “B/E/A/T/B/O/X”, kartu su Chromatics “Night Drive” atstovaujanti Italians Do It Better leiblą ir siūlanti kitokį disco – šmaikštų, vangų ar net dirbtinį. Toliau skaityti G.eriausi 2007 metų albumai [lukas never]

The Cinematic Orchestra: Mano gėlė skirta mamai?

ir ką jums sako ši antraštė? man – beveik nieko. nebent išverstumėt į prancūzkalbę ir sakytumėt „oho, negi pagaliau?” būtent tokiu pavadinimu į muzikos pasaulį grįžta kažkada net Lietuvą pamaloninę (The) Cinematic Orchestra. „Ma Fleur” vadinasi jų, sakyčiau, 3-iasis normalus albumas (na, taip taip, lenkiant pirštus jau penktasis, bet), kuris oficialiai pasirodo.. dabar! (gegužės 7). kiek pavėlavęs į mamyčių šventę, jis nugulo mano ausyse dar porą savaičių prieš. labai jaudinuosi, tad pradėsiu iš naujos eilutės, ok?

ir ką jūs manote? šįkart mano gėlė skirta Jason Swinscoe, o ne mamai. ar būtų gražu parašyt, kad Jason jau po mano itin numylėto 2002-ųjų „Every Day” albumo persikraustė iš nindzėm aptekusio Londono į romantiškai plevėsišką Paryžių, kuriame ėmė rinkti instrumentalą naujajam albumui, stengdamasis ne išbaigti kūrinius, o kurti nuotaikas (patikrinkit, ar gerai išverčiau). žodžiu, galiausiai išgimdytas gyvenimiškas emocingas veikalas, kuriam talkinti pakviesti tokie balsai kaip Fontella Bass (na, sušukčiau Evoliu-u-u-šion, bet dabar naktis), stebuklingoji teta (ir jau, sako, mamytė) Lou Rhodes iš Avinėlio bei dar labai garsiai nelinksniuojamas pora metų už mane vyresnis jaunuolis, vardu Patrikas (hah, ne Wolf, bet Watson). vėl jaudinuosi.

kam skirsite savo gėles jūs? Toliau skaityti The Cinematic Orchestra: Mano gėlė skirta mamai?