Žymų Archyvai: Dieviškoji komedija

DAN BROWN „Inferno“

“Inferno” – dar vienas Dano Browno simbolinis blynas su jau iš “Da Vinčio kodo”, “Angelų ir demonų” bei “Prarasto simbolio” pažįstamu Robertu Lengdonu, Harvardo universiteto simbologijos profesoriumi. Šįkart Lengdonas gelbėja pasaulį pasitelkęs Dantės “Inferno”, arbą “Pragarą”, “Dieviškosios komedijos” pirmosios dalies tekstą. Laksto profesorius po Florenciją, Veneciją ir trumpam šokteli į Stambulą, seka pasaulį sunaikinti siekiančio piktadario pėdsakais, kurie, kaip nebūtų keista, vien simboliais grįsti…

Žodžiu, šabloniškas Browno trileriukas, kurio nei vienu puslapiu netiki, tik verti puslapius ir karts nuo karto panaršai internete, kad pamatytum ar prisimintum tekste minimas įžymybes. Skaitant „Inferno“ eilinį kartą galima įsitikinti, kad tokioms knygoms – su intertekstualumu – būtinas hipertekstas ar bent iliustracijos, nuotraukos, kurios pakeltų knygos vertę bent informatyvumo lygmenyje. Taip pat pagelbėtų atsijoti fikciją nuo faktų, nes Browno tekstas persipina neaiškiu pramano ir realybės santykiu, tad visumą imi ir priskiri medui, pagadintam šaukštu deguto. Nors šiuo atveju, matyt, tiksliau būtų sakyti “deguto statinaitė su šaukštu medaus”. Medumi man pasirodė visi postringavimai apie žmonijos populiacijos besaikį didėjimą, kuris anksčiau ar vėliau pražudys ir planetą, ir pačią žmoniją; dialogai apie neigimą – žmogaus proto apsaugos mechanizmą, atmetantį bet kokią tikrovę, kurios sukelto streso nepakelia smegenys; mintys apie planetos lyderių ir eilinių žmonių abejingumą (nusigręžimą) žinioms apie tirpstantį arkties ledą ar biologinės rūšies išnykimą. Man džiugu, kad ir tokie popsistai kaip Brownas ima kalbėti apie šiuos dalykus.

Deja, minėta teorija, kaip ir puikiai romano siužetui tinkama mintis apie geranorišką savižudybę, buvo paliesta labai paviršutiniškai ir realių šaltinių, kuriais rėmėsi autorius rašydamas knygą nei knygos pabaigoje, nei išnašose nerasime. Brownas ne Michaelis Crichtonas ir net ne Ianas Flemingas, kurio Džeimsas Bondas daro gyvo žmogaus įspūdį. Browno Lengdonas ir kiti knygos veikėjai elgiasi ir mąsto holivudiniais šablonais, gelbėja pasaulį plikomis rankomis, stengiasi paveikti skaitytoją pigiais triukais, bet jam tai nepavyksta. Rašytojas geba prirankioti įdomių idėjų, faktų, prielaidų, interpretacijų, tačiau negeba to tinkamai sukomponuoti į visumą. Jis perkrauna romano siužetą, aplipina nereikalingomis atšakomis, personažais, kuriuos panaikinus romanas nieko neprarastų. Gal net liktų daugiau erdvės atsiskleisti charakteriams ir galima būtų labiau motyvuoti veikėjų poelgius. Pavyzdžiui, man visai neaišku, kam buvo reikalingas Lengdono atminties praradimas? Panašu, jog vien tam, kad galėtų „išmesti“ informaciją apie benzodiazepininius preparatus. Bet tai neveikia. Ir tokių “perpildinių” knyga tikrai nestokoja.

Jeigu “Da Vinčio kodas” dar pajėgė išjudinti vaizduotę ir leido įtikėti Browno išplėtota sąmokslo teorija, tai “Inferno”, net prifarširuota istorinių žinių, meno ir architektūros, superslaptų korporacijų, genijų su 208 IQ, fantastiškų virusų, naujausių technologijų ir bondiškų gaudynių scenų, nusirito iki juokingai silpno ir nuspėjamo „Meteorito“ („Deception Point“).

Vienareikšmiškai negaliu teigti, kad “Inferno” neverta skaityti ir tik tuščiai sugaišite laiką – tikėtina, kad šį tą naudingo sužinosite, gal net kils noras imtis „Dieviškosios komedijos“ teksto, tačiau trilerio žanre tikrai esti daug geresnių pasirinkimų. Pavyzdžiui, kad ir minėtas Crichtonas ar Frederickas Forsythas.

—–

Informacija apie knygą: [romanas] / Dan Brown ; iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. – Kaunas : Jotema, [2013]. – 413, [2] p. – ISBN 978-9955-13-397-1 (įr.)

Įspūdžiai iš Eimunto Nekrošiaus premjeros „DIEVIŠKOJI KOMEDIJA“

Dar studijuodama lankiausi visų spektaklių premjerose, išskyrus E. Nekrošiaus: taip stipriai jį gerbiau, kad kelerius metus neleidau sau prabangos įžengti į jo teatro šventovę, siekiau tinkamai save parengti, troškau pakankamai subręsti tai stebuklingajai meistro teatro kalbai, pripildytai simbolių ir metaforų. Kai pagaliau išdrįsau tai padaryti, šiurpuliai bėgo nugara ir ašaros tekėjo kone visą spektaklį – „Faustas“ man buvo magiškai hipnotizuojantis, jog nepajutau nei ilgos spektaklio trukmės, nei nepatogių (dar senųjų) teatro kėdžių, nei kaip ir kokiu būdu apskritai tą vakarą grįžau namo. Ne, tai nebuvo mano pačios vaizduotės hiperbolizuotas įspūdis, tai buvo stebuklas, po kurio nublanko visa kita, ką buvau iki tol mačiusi ir patyrusi teatro salėse. O. Koršunovas, R.Tuminas – jie buvo savaip geri, bet jie buvo kitokie, savyje neturėjo tokio galingo paveikaus emocinio užtaiso, kuris E. Nekrošiaus darbuose tiesiog sklandė ore. Visiškai pritariau tuomet rašiusiai R.Vasinauskaitei apie minėto spektaklio „nuotaiką“: „Ji kažkokia nečionykštė, atkeliavusi iš visatos ervių, kartkartėmis nugaudžianti dangaus šviesulių skrydžiais“. Būtent toks, atkeliavęs iš kosmoso erdvių man pasirodė E. Nekrošiaus kuriamas teatras. Vėliau, keliaujant per kitus šio režisieriaus spektaklius, buvau patyrusi ir įvairesnę emocijų, įspūdžių paletę, tačiau kiekvienas jo naujas darbas buvo tikrai nuoširdžiai laukiamas. Bet šįkart būsiu kategoriška: sulaukiau dienos, kai E. Nekrošiaus spektaklis mane išvargino visomis prasmėmis: fizine, moraline, psichologine ir t.t.. Taip išvargino, kad bisą praleidus skubėjau namo. Na, bet apie viską iš pradžių. Toliau skaityti Įspūdžiai iš Eimunto Nekrošiaus premjeros „DIEVIŠKOJI KOMEDIJA“