Woody Allenas – vienas iš produktyviausių kino režisierių, kuris kone kasmet pastato po naują filmą. Kai kūrėjai pasižymi ne tik kiekybe, bet ir kokybe, gerbėjai gali džiaugtis, jog naujų darbų nereikia ilgai laukti. Allenas galėtų būti vienas iš tokių. Paskutinius keletą metų kūrėjas skrajojo po gražiausius Europos miestus, bet, turiu pripažinti, kad Amerikos didmiesčiai jo kūrybai daro kur kas geresnę įtaką. Priešpaskutinis „To Rome With Love“ buvo labiau nei nevykęs, bet „Blue Jasmine“ režisierių vėl reabilitavo. Šiaip aš esu senųjų Alleno filmų gerbėja ir, manau, kad pastarojo dešimtmečio jo filmai kur kas silpnesni, nei senieji (bet čia tikrai tik mano asmeninė nuomonė, žinau, kad daug yra manančių priešingai).
„Džesmina“ („Blue Jasmine“) kalba apie susidūrimus tarp skirtingų pasaulių: aukštuomenės ir darbininkų klasės, vyrų ir moterų, sąžiningumo ir melo, ir svarbiausia – tarp sveiko proto ir beprotybės. Allenas sukūrė daug filmų tema – kas slepiasi už to, ką mes vadiname civilizuotu, gražiu, laimingu gyvenimu, kuris dažnai pasirodo tik gražus fasadas, slepiantis šimtus neurozių. Režisieriaus nuolatiniai palydovai – ironija ir humoras, psichologiniai ir filosofiniai naratyvai, atskleidžiantys pačias keisčiausias žmonių savybes, santykių subtilumus ir pan. – nesvetimi ir naujausiajam filmui.
Džesmina gyveno prabangų aukštuomenės gyvenimą, kurį jai ilgą laiką galėjo dovanoti vyras, garsus finansų genijus, bet vieną dieną jos gražus pasaulis subyra į šipulius ir Niujorko aukštuomenės dama netenka ne tik viso turto, padėties visuomenėje, bet ir vyro, sūnaus. Džesmina turi pradėti gyvenimą iš naujo. O tai reiškia: nusileisti iš padebesių, iš savo egoizmo į realybę ir išmokti gyventi savarankiškai, be vyro paramos, be tūkstančio kasdienių dalykų, prie kurių pripratusi. Toliau skaityti [kino teatre:] BLUE JASMINE (rež. Woody Alllen, 2013)