(„Jei pabudęs vieną lietingą pavasario rytą, dar galite pagulėti, susimąstyti ir muzikos kiek paklausęs staiga sąžiningai sau ištarti: „O juk aš šiame gyvenime esu niekas – tik dulkė ar šūdo gabalas.“ – tada jūs dar nesate žuvęs žmogus.”)
Eduardas Limonovas buvo nevykėlis ir yra nevykėlis, tad didi galimybė, kad toks liks ir ateity. Tik amžinas nevykėlis gali parašyti kažką panašaus į „Nevykėlio dienoraštį“. Tam reikia ypatingų gabumų, iš kurių mažiausias ir didžiausias – būti gryniausiu nevykėliu.
Jei kam neaiški termino „nevykėlis“ samprata, tai Limonovas paaiškina: „Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…” Genčiai, kuriai ilgesnį ar trumpesnį savo amželiaus tarpsnį priklausė kiekvienas homo sapiens. Manyti kitaip, ar bandyti kratytis tokio supratimo yra tolygu atvirai pasiskelbti tebesant nevykėliu. Nors nieko tame blogo. Tai netgi labai žmogiška. Štai aš – irgi nevykėlis. Toliau skaityti Knyga: EDUARD LIMONOV „Nevykėlio dienoraštis”