Knyga: VERNOR VINGE “Kur baigiasi vaivorykštės”

Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.

Mokslinio (postkiberpankinis) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. Skaityti toliau…

Knyga: ISAAC ASIMOV “Pakeliui į Fondą”

Nieko naujo čia jau nebepripilstysiu, galiu tik pakartoti, ką rašiau apie pirmąją „Fondo“ priešistorę „Fondo preliudija“ (Prelude to Foundation, 1988).  Antroji priešistorės dalis „Pakeliui į Fondą“ (Forward The Foundation, 1993) chronologiškai pasakoja apie tolimesnį Hario Seldono gyvenimą ir mirtį.

Sakyčiau, netgi gana pritempta ir iš nieko padaryta knyga. Peršokus nuo „Fondo preliudijos“ tiesiai prie „Fondo“ didelio praradimo nebūtų. Romano veiksmas perdaug statiškas, siužetas neatskleidžia nieko naujo, tiesiog nuobodžiai eksploatuojamos jau anksčiau skaitytos idėjos. Vietomis net kyla įtarimas, kad nesukant galvos buvo naudojamas situacijų aprašymo copy-paste principas. Taip sakant, pati blogiausia geriausiame cikle knyga.

Žinoma, autorius vis toks pats įtaigus, meistriškas pasakotojas, čia Asimovas sugrįžta prie Skaityti toliau…

Knyga: COLIN WILSON “Sąmonės parazitai”

Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino toks neretas, bet dažnai pro akis prasprūstantis „Eridano“ išmislas į vieno autoriaus pavadinimo knygą įdėti kito autoriaus apysaką ar apsakymą ir apie tai net neužsiminti viršelyje. Taigi, visai atsitiktinai aptikau, kad „Sąmonės parazitai“ viduje talpina ir Harry Turtledove apysaką „Žemumose“, kuriai 1994-aisiais paskirta “Hugo” premija. Vien dėl šitos ėmiausi ir Wilsono „Sąmonės parazitų“ (The Mind Parasites).

„Sąmonės parazitai“ nėra prastas mokslinės fantastikos kūrinys, nors priekaištų tiek siužetinių, tiek loginių, tiek tekstinių galėčiau pažerti ne vieną.
Romano pasakojimas pateikiamas kaip įvairių pranešimų, įrašų, ataskaitų, tyrimų rinkinys, todėl turi mažai dialogų, bet sukuria įtikinamą, dokumentinį vaizdą. 1967 metais, rašydamas šį romaną, Wilsonas gal ir negalvojo, kad jį skaitys šiandien – tuo laikmečiu keliasdešimt metų atrodė tolima ateitis, bet šiandien susipažinti su „Sąmonės parazituose“ aprašomu laikotarpiu (nuo 1994-ųjų iki 2007- ųjų) yra gana keistoka. Skaityti toliau…

Knyga: JACK MCDEVITT “Ieškotojas”

Hugo ir Nabula nominacijos fantastinėje literatūroje dažnai man sukelia didesnį susidomėjimą nei jau žinomas rašytojo vardas. Ir tikrai galima pykti ant „Eridano“ leidyklos, kad paskutiniu metu tokios informacijos neberandame knygų nugarėlėje. Visų nominuotųjų ir apdovanotojų fantastų galvoje nesinešiosi, o ir ne kiekvienam norisi vargintis kiekvieną naują PFAFo leidinį šifruojant: kuo gi jis (ne)ypatingas.

Nors jau keturiolika kartų Nebula nominacijose paminėtas, mūsuose negirdėtas Jack McDevitt laisvai būtų prasprūdęs ir pro mano akis, jei ne laimingas atsitiktinumas dėl kurio kad ir vėliau apturėjau visai gerą laiką su 2006-ųjų Nebula laimėtoju, romanu „Ieškotojas“.

„Ieškotojas“ priskiriamas McDevitto „Alekso Benedikto“ serijai ir chronologine tvarka serijoje žymimas trečiu numeriu, bet čia nieko baisaus – turinys neturi jokių žymių sąsajų su pirmais dviem kūriniais. Čia panašiai kaip su „Plienine Žiurke“, kur veikėjas tas pats, bet serijos knygas galima skaityti belekokia tvarka. Skaityti toliau…

Knyga: ISAAC ASIMOV “Fondo preliudija”

Jau dešimt metų nuslinko nuo to laiko, kai „Eridanas“ išleido septynerių tomų ciklo „Fondas“ (Foundation) trečiąją dalį “Antrasis Fondas“. Ne taip ir blogai pagalvojus, jog anglakalbiai skaitytojai kentėjo beveik keturiasdešimt metelių, kol produktyvusis (gi palikimas apie 500 (!) knygų) Asimovas ėmėsi „Fondo“ priešistorės „Fondo preliudijos“ (Prelude to Foundation, 1988), tapusios ketvirtąja ciklo dalimi. Žinoma, prieš tai jau buvo išleista visos istorijos pabaiga, kurią vėliau pratęsė tokie pasekėjai kaip Gregory Benford, Greg Bear ir David Brin.

Kaip išduoda knygos pavadinimas, „Fondo preliudija“ netęsia „Antrojo Fondo“ pabaigtos istorijos, o pasakoja apie menkas Fondo užuomazgas jo įkūrėjo, Hario Seldono, smegenyse. Tad šį romaną galima drąsiai skaityti, numojant ranka į anksčiau lietuviškai pasirodžiusias ciklo dalis, ir laukti kol netrukus bus išleistas tęsinys „Pakeliui į Fondą“ (Forward the Foundation) , o tada galima ieškotis 1994-ųjų „Fondo“ leidimo.

Tiesą sakant, ir pats nelabai bepamenu, kas buvo pasakojama išverstosiose knygose: likę tik trupiniai, Skaityti toliau…

Knyga: POUL ANDERSON “Tau faktorius”

Po ilgos pertraukos “Eridanas” pagaliau išleido dar vieną Poul’o Anderson’o romaną. Šio amerikiečio vardas primena tuos fantastikos bado laikus, kai tik pagimdyta “PFAF” serija buvo perskaitoma greičiau, nei leidykla spėjo leisti knygas. Liūdna, kad paskutiniais metais ši situacija pasikeitė, bet PFAF‘o Nr.5, P.Andersono „Kryžiaus žygis į dausas“, iki šiol kelia tik teigiamas emocijas. Žinoma, to negaliu pasakyti apie komercišką daugiatomę Andersono „Laiko patrulio“ seriją, tačiau kiekvienam fantastui šis rašytojas, mėgiamas ar ne, turi būti žinomas.

Romanas „Tau faktorius“ („Tau Zero“) parašytas dar 1970-aisiais (pagal 1967-ųjų apysaką „Pergyventi amžinybę“) ir sekančiais metais nominuotas „Hugo“ premijai, kurios negavo. Nežiūrint to „Tau faktorius“ – grynos mokslinės fantastikos romanas, kuris ypač turėtų patikti fizika, astronomija besidomintiems skaitytojams, bet tuo pačiu nuvilti veiksmo siužetų mėgėjus. Tiesą sakant, abejoju, Skaityti toliau…

G.rybai #3: knygleidybų keturlogijos

Jaučiu pareigą pasiaiškinti ir paaiškinti. Pavadinimas „G.rybai“ turi daug bendro su mūsų pažįstamais „liaudies grybais“ ir su tais tikraisiais, nors ir nevalgomais, grybais, moksliškai įvardijamais kaip parazitiniai grybai, kurie sukelia visuotines ir individualias ligas, naikina meno kūrinius, griauna namus, ardo tiltus ir kitaip neleidžia užsidūlėti amžinybei. Bet „G.rybai“ apima ir tą mažesniąją dalį mikologijos, kurioje dalijamasi žiniomis apie tuos kepurėtuosius, dėl kurių Varėna stengiasi tapti Europos sostine. Deja, tokie sielos ir skrandžio delikatesai sudaro mažąją dalį visos grybienos, tad ir šį kartą lengvai paburnosiu, išsiliesiu, išsitaškysiu, bet neapsilaižysiu pasipenėjęs. Skaityti toliau…

Knyga: ROBERT ASPRIN “Blėnių vežėčios”

Na kiek galima laukti? Praktiškai laukiau veik dešimt metų. Dešimt metų, kol kažkas ryšis bent įpusėti pradėtą darbą. Ir tai ne pirmas kartas lietuviškosios leidybos ypatumuose: pradėtas leisti knygų ciklas, kur vyrauja tęstinis siužetas, sustoja vos pajudėjęs, arba „smagiausia“ – vežimas užstringa ties paskutine ciklo dalimi. Su Asprinu situacija analogiška.

Pernai palikęs mūsų matmenį garsusis fantastas, Robert Asprin, vienas pats pripyškino daugiau nei dešimt, kartu su Jody Lynn Nye dar keletą istorijų, kurios pasaulyje žinomos „MythAdventures” pavadinimu. 1999-aisiais “Eridanas” išgimdė knygutę “Blėnių vežėčios”, kurioje po neatpažįstamais pavadinimais „Melų pasakos, niekai ir blėniai“ bei „ Melai, niekai ir nesusipratimai“ slepiasi pirmos dvi Roberto Asprino, ciklo dalys (originalūs pavadinimai: „Another Fine Myth” ir “Myth Conceptions”). Deja, po dešimtmečio situacija veik nepasikeitė. Veik, nes 2003-iaisiais neaiški leidykla “Festart” išleido tas pačias dvi apysakas, tik tikslesniais pavadinimais – „Dar vienas puikus mitas“ ir „Mitologizavimai“, bet daug prastesniu vertimu, su kuriuo niekam nesiūlyčiau susidurti. Skaityti toliau…