Stereotipai ilgaamžiai, todėl nenuostabu, kad vis dar populiari nuomonė, ypatingai tarp tikinčiųjų, pagyvenusių ar šioms dviem grupėms nepriklausančių, tačiau konservatyviomis pažiūromis pasižyminčių žmonių, jog roko muzika yra sukurta šėtono. Džeržgiančių gitarų ir užkimusio ar spigaus balso derinys yra pavojingas tuo, jog dažniausiai nei šios muzikos atlikėjai, nei klausytojai sąmoningai nesuvokia, kad ją atliekant ar jos klausantis jie įsitraukia į šėtono garbinimo apeigas. Manoma, kad roko muzika yra naudojama siekiant klausytojams įdiegti radikaliai nuo tradicinių vertybių besiskiriančią pasaulėžiūrą. Klausytojai, besimėgaujantys šia pragaro skambesį primenančia muzika, yra indoktrinuojami dainose paslėptomis žinutėmis, kurių jie negirdi, bet kurios veikia jų pasąmonę ir todėl jiems to nesuvokiant paverčia šėtono norų įgyvendintojais. Toliau skaityti Skausmingas lėtumas kviečia pasinerti į liūdesį
Žymų Archyvai: esė
Žiūrėdami į muzikos vidurius pamatysite savo atvaizdą
Po M.A.M.A muzikinių apdovanojimų, svetainėje delfi.lt publikuotame straipsnyje* prodiuseris Martynas Tyla teigė, kad jis nemano, jog lietuviška muzika yra žemo lygio. Šis netiesioginis bandymas apginti lietuvišką pop muziką ar pagerinti jos reputaciją viešojoje erdvėje, leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvišką pop muziką, tikėtina, visai nemaža visuomenės dalis girdi skambant prasčiau, pigiau, mažiau kokybiškai už jos alternatyvas, kurios gali būti realios ar įsivaizduojamos. Viena iš didžiausių lietuviškos pop muzikos alternatyvų yra tarptautinio pripažinimo sulaukusi JAV ar Jungtinės Karalystės kūrėjų kuriama muzika. Grožėdamiesi ja, klausytojai šią muziką paverčia pop muzikos etalonu ar universaliu standartu, kuris suteikia galimybę jiems išrūšiuoti muziką į gerą ir blogą arba, kitaip sakant, į klausomą ir ne. Klausytojai nenorėdami patys sau pripažinti, kad šie standartai, padedantys orientuotis muzikinėje erdvėje yra subjektyvūs, stengiasi juos, pridengtus „gero muzikinio skonio“ idėja „eksportuoti“ – įtikinti ir kitus bendruomenės narius, kad ši muzika yra ta, kurios jie turėtų klausytis jeigu siekia nors trupučio pagarbos iš aplinkinių. Alternatyva blogai lietuviškai muzikai gali būti ir klausytojo viltis, kad kažkur egzistuoja gražus ir kokybiškas skambesys, kurio jis dar neaptiko, bet tikrai aptiks jeigu ir toliau nuoširdžiai ieškos, o neradęs jį sukurs pats.
Neigiamas požiūris į lietuvišką pop muziką kyla iš tikėjimo, o ne faktais grindžiamo žinojimo. Nors klausytojai turi sugalvoję daugybę priežasčių būtinų ne tik tokiam tikėjimui rastis, bet ir leidžiančių jam toliau egzistuoti, tačiau tikėtina dažniausiai šis tikėjimas palaikomas argumentais, susijusiais su muzikos skambesio techniniais parametrais. Argumentų paieškõs šiuose muzikos parametruose populiarumas glūdi prielaidoje, kad tokios muzikos sudedamosios dalys kaip harmonija, ritmas, orkestruotė, melodija ir pan. yra objektyvūs muzikos elementai. Kadangi tikima, kad klausytojas į šiuos parametrus visuomet žvelgia iš neutralaus taško ir juos suvokia tokius kokie jie yra, o ne iškreiptus subjektyvaus klausytojo žvilgsnio, šios muzikos raiškos priemonės klaidingai suvokiamos kaip galinčios tapti objektyviais muzikos kokybės ar gerumo rodikliais. Muzikos kūrinių techninių elementų patrauklumas slypi ne vien menamame jų objektyvume ar tame, kad jie lengvai prieinami, bet ir įsivaizdavime, kad tai yra elementai, kurie suteikia galimybę klausytojams pamatuoti ar „suskaičiuoti“ tokį abstraktų ir racionalizavimui sunkiai pasiduodantį reiškinį kaip muzika, o gautus rezultatus palyginti tarpusavyje.
Savo skonio argumentavimas muzikos techniniais parametrais yra kritikuotinas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, techninių parametrų suvokti objektyviai neįmanoma, nes jų suvokimą visuomet įtakoja suvokėjo skonis, muzikinis patyrimas, laikotarpis ir kiti subjektyvūs ar kultūriniai faktoriai. Klausytojas visuomet tiek į pačią muziką ar jos techninę dalį žvelgia ne iš neutralaus, o iš suinteresuoto, subjektyvaus taško. Pavyzdžiui, išgirdę kūrinio akordą klausytojai girdi ne tik patį akordą, bet iš karto jam priskiria ir įvairias estetines savybes, todėl akordas tuo pat metu yra girdimas kaip gražus arba ne. Muzikos kūrinio „skrodimo“ metu nustačius jo harmoniją, orkestruotės vingrybes, ritmą, vokalinę partiją ir panašius kūrinio ingredientus galima tik konstatuoti tam tikrus faktus apie jį, tačiau šie faktai patys savaime neturi jokios vertės diskusijoje apie muzikos kūrinio gerumą. Jiems vertės suteikia vertybių sistema kuria vadovaujasi klausytojai. Šioje struktūroje muzikiniai faktai yra sudėlioti hierarchiškai nuo vertingiausių iki beverčių. Lyginant tarpusavyje skirtingų muzikos kūrinių parametrus galima nustatyti šių kūrinių sudėtingumo lygį, bet ne tai kuris iš jų yra gražiausias. Jeigu sudėtingumas klausytojo ar muzikinės bendruomenės vertybių sistemoje yra aukštesnėje vietoje už paprastumą, tuomet jis yra tapatinamas su gražiu ar geru muzikiniu skambesiu. Kažko buvimas ar ne muzikos kūrinyje pastarojo nepadaro blogu ar geru, tokiu jį paverčia jo klausantys klausytojai ir tai kokią funkciją esantis ar nesantis elementas užima jų vertybių skalėje.
Menamai objektyviais techniniais muzikos skambesio parametrais klausytojai bando pridengti norą ir siekį savo muzikinį skonį ar estetinių vertybių skalę įtvirtinti bendruomenėje kaip vienintelę teisingą arba bent jau teisingesnę už kitas. Šį tikslą palengvina ir vyraujantis požiūris, kad šie techniniai kūrinio parametrai yra objektyvūs, tad sudaromas įspūdis, kad klausytojai kitus bendruomenės narius nori įtikinti ne savo muzikinio skonio pranašumu, bet kažkuo kas yra aukščiau už subjektyvų muzikinį skonį. Pavyzdžiui, jeigu aš kitus įtikinėju, tuo, kad muzikos kūrinys yra geras, nes jo harmonija yra įvairesnė, melodinė linija labiau išplėtota, o orkestruotė masyvesnė aš iš tikro prisidengdamas tariamu objektyvumu bandau kitam įsiūlyti savo skonį kuris ir nulėmė tai, kad aš šias skambesio savybes netiesiogiai įvardinu pranašesnėmis. Šiuose klausytojų veiksmuose galima įžvelgti jų noro disciplinuoti ir reguliuoti muzikinę erdvę atspindį. Siekiama įvairiom priemonėm kontroliuoti tai kokios muzikos turėtų klausytis aplinkiniai. Šį veiksmą būtų galima įvardinti „muzikine higiena“, nes jo tikslas yra muzikos kūrinius ar stilius, kurie nepatinka klausytojui pripažinti netinkamais, neatitinkančiais reikalavimų, negalinčiais patenkinti klausytojų poreikių.
Tikėjimas, kad lietuviška muzika yra bloga argumentuojamas skambesio techniniais parametrais gali būti ir todėl, kad klausytojams yra sunku, o kartais netgi neįmanoma suvokti tikrųjų tokio požiūrio į lietuvišką pop sceną priežasčių. Šios priežastys gali būti per daug nemalonios, kad jas klausytojas pats sau galėtų pripažinti, todėl sprendimo neklausyti lietuviškos muzikos argumentavimą muzikos techniniais parametrais, reikėtų vertinti kaip racionalizaciją, už kurios slypi iracionalios priežastys. Nors iš išorės gali atrodyti, kad klausytojas vadovaujasi objektyviomis priežastimis, tačiau tikroji priežastis gali būti su šiuo racionalumu visiškai nesusijusi. Racionalūs argumentai reikalingi tiktai tam, kad klausytojui nereikėtų suprasti tikrosios tokio požiūrio į lietuvišką muziką priežasties. O priežasčių gali būti labai daug ir viena iš jų yra susijusi su klausytojo požiūriu į savo tėvynę. Labai tikėtina, kad dalis klausytojų, lietuviškos pop muzikos nemėgsta todėl, kad jie yra nusivylę šalies valdžia, jos vykdoma ekonomine ar socialine politika. Klausytojų nusivylimas tėvyne, kuris yra iš tikro nusivylimas valdžia suprojektuojamas ir į lietuvišką muziką, kuri kartais tampa bloga, ne todėl, kad jos skambesys yra blogas, o todėl, kad ji yra lietuviška.
Kai nebelieka nieko kito, tik išrėkti „popsas užkniso juodai“
Įvykę muzikiniai M.A.M.A. apdovanojimai neįkūnijo atlaidžios ir įvairias socialines grupes, tarsi besipešančius vaikus, vienijančios motinos, bet kaip ir visuomet tapo pretekstu smulkioms intrigoms ir skandalams, kurie galiausiai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose virto diskusijomis apie dabartinę lietuviškos popmuzikos kokybę. Šios diskusijos tapo pretekstu lrt.lt svetainės administratoriams surengti apklausą, kurioje lankytojų buvo teiraujamasi kaip jie vertina dabartinę lietuvišką pop muziką. Savo nuomonę svetainės lankytojai galėjo išreikšti pasirinkdami vieną iš keturių garsių pop muzikos atlikėjų ištartų frazių. Apklausos rezultatai tikėtina nieko nenustebino, nes apie pusę joje balsavusių dalyvių pasirinko labai populiarią kompozitoriaus ir atlikėjo Andriaus Mamontovo frazę „popsas užkniso juodai“. Ši paprasta, lengvai įsimenanti ir žargoną pasitelkusi frazė labiau primena lozungą ar revoliucinį šūkį, kuriuo ne tiek siekiama išreikšti klausytojo požiūrį į pop muziką, kiek šį požiūrį formuoti.
Įtikinėdami aplinkinius ir save tuo, kad „popsas užkniso juodai“ klausytojai naiviai tiki, kad juos popsas užknisa, nes jie tėra pasyvios muzikinio teroro aukos, kurias didžiosios muzikos kompanijos, televizijos ir radijo stotys atakuoja pigia muzikine produkcija. Visai panašiai kaip Gvantanamo kalėjime kalėjusius kalinius, kurie buvo kankinami pasitelkus tokių gerai žinomų pop muzikos atlikėjų kaip Eminemo, Britney Spears, Prince’o, Christinos Aguileros dainas. Klausytojai pamiršta ar nenori pripažinti, jog jie turi ne tik pasirinkimo laisvę užtikrinantį distancinį televizoriaus pultelį, bet ir gausybę prietaisų suteikiančių individualaus muzikos klausymosi galimybes. Žinant kokią pasirinkimo laisvę turi dabartiniai klausytojai, šūkis „popsas užkniso juodai“ atspindi tradiciją, kurią XX a. viduryje pradėjo filosofas Theodoras Adorno. Anot jo, pop muzikos klausytojai yra pasyvūs aktyvios ir agresyvios muzikos industrijos aukos, kurias atversti į doros kelią galima šiuolaikinės akademinės muzikos pagalba.
Dabartinėje medijų teorijoje klausytojai jau nebesuvokiami kaip pasyvios aukos, nes jie ne tik turi galimybę rinktis, bet yra išsilavinę ir todėl geba kritiškai vertinti aplinką. Tokiu atveju, frazę „popsas užkniso juodai“ reikėtų suvokti kaip nepasitenkinimo išraišką, kad Kitas klausosi blogos muzikos, kurios jau vien pats egzistavimas gali varyti šios muzikos nemėgstančius klausytojus į neviltį. Kaip mantra kartojama frazė žymi individualų protestą, nukreiptą prieš Kito muzikinį skonį ir klausymosi įpročius, kurie leidžia blogai muzikai daryti neigiamą įtaką. Tikiu, kad daugeliui teko girdėti moksliniais tyrimais nepagrįstas prielaidas, kad „pigus“, „primityvus“ ir per daug „banalus“ popsas kvailina bei bukina savo klausytojus. Kaip pastebi vienas iš pagrindinių blogos muzikos teoretikų, muzikologas Simonas Frithas muzika yra bloga tik tuomet, kai yra klausytojų, kuriems ji yra gera. Anot jo, niekas nediskutuoja apie muziką, kurią visi suvokia kaip blogą, šiuo klausimu diskutuojama tik tuomet, kai nesutampa muzikos vertinimas. Gera muzika neužknisa, užknisa tik bloga muzika, kurios ne tik kažkas klausosi, žavisi, bet dar ir klausydami patiria malonumą. Klausytojams malonumą gali sukelti ne vien pats muzikos skambesys, bet ir galimybė muzikos kūrinį įvertinti neigiamai ir dėl to pasijusti pranašesniu už jos kūrėjus.
Folkloro dalimi tapusi frazė „popsas užkniso juodai“ cirkuliuodama šnekamojo kalboje ar medijose leidžia susidaryti didesnėms bendraminčių grupėms arba bent jau pavieniams individams jaustis didesnės panašiai mąstančių žmonių grupės dalimi, kurią vienija bendras abstraktus priešas,įvardijamas neigiamą reikšmę turinčiu terminu popsas. Šios virtualios bendraminčių grupės identitetas yra kuriamas pabrėžiant tas savybes, kurios šiai grupei yra nebūdingos, apsibrėžiama tai kuo ši grupė nėra, kuo ji skiriasi nuo priešiško Kito. Prisidengiant teise laisvai reikšti savo mintis, netiesiogiai yra išreiškiamas noras išstumti į paraštes nepatinkantį muzikinį skambesį, sumažinti klausytojų pasirinkimo laisvę, nurodant jiems kokia muzika yra gera, tikra ir verta dėmesio. Toks muzikinės erdvės disciplinavimo būdas kažkuo primena dar visai nesenai akademinėje muzikologijoje populiarų požiūrį, kad pop muzika yra nemuzika todėl jos poveikį reikėtų sumažinti transliuojant per radiją, televiziją ir troleibusuose kiek galima daugiau rimtosios muzikos. Nederėtų pamiršti, kad ši frazė netiesiogiai nurodo ne tik muziką ar skambesį, kuris yra suvokiamas kaip gera pop muzika, bet ir šios muzikos kūrėją. Nurodoma ne tik alternatyva popsui, bet ir užmaskuojamas faktas, kad frazės autorius ir yra vienas iš žymiausių Lietuvos populiarios muzikos kūrėjų ir atlikėjų.
Filosofas Jeanas Lucas-Nancy iškėlė labai įdomią prielaidą, kad muzika yra veidrodis. Klausoma muzika atspindi klausytoją, kitaip sakant netiesiogiai ir labai subtiliai gražina jam žinutę apie jį patį. Klausytojas klausydamas muzikos mato ne jos kūrėjo ar atlikėjo paliktą įspaudą joje, bet savo atvaizdą. Gera muzika yra tokia muzika, kuri „grąžina“ klausytojui tokį jo atvaizdą, kuris sutampa su jo paties savęs matymu ir dėl to yra jam malonus ir priimtinas bei priešingai, bloga muzika kvestionuoja klausytojo turimą savo paties paveikslą. Galbūt būtent todėl, kad klausantis popso pastaroji muzika kai kuriems klausytojams grąžina ne tokį jų paveikslą kokio jie norėtų, ji imama suvokti kaip kankinimo priemonė, kuri net ir perjungus kanalą ar radijo stotį vis tiek nenustoja egzistuoti ir grasina vėl ir vėl priminti klausytojui, kad jis yra nevisai toks koks manosi esąs.
Knyga: VIRGINIA WOOLF „Savas kambarys”
Taip, čia tas kūrinys, kuriame pateikiama garsioji išvada – „kad galėtų kurti, moteris privalo turėti savą kambarį ir bent penkis šimtus svarų pajamų per metus“.
Plona knygutė su daug pasibraukymų: tokia tapo Virginia Woolf esė „Savas kambarys“. Ne taip seniai leidykla „Charibdė“ paleido antrąjį tiražą. Šįkart solidesniu storu viršeliu, nors man mielesnis buvo senasis, kišeninis formatas, kurį skaitant viešose vietose netrukdavau nusikelti į XIX a. pirmos pusės gūdumas, kur moteris buvo nepilnavertė visuomenės dalyvė. Toliau skaityti Knyga: VIRGINIA WOOLF „Savas kambarys”