Žymų Archyvai: fantastika

JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes”

“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…
Евге́ний Ива́нович Замя́тин (1884-1937)

Mes, visi kaip vienas, judam tame pačiame vežime. Keliamės, rengiamės, valgome, mylimės, dirbame, ilsimės. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienam kasdieniškam veiksmui yra nustatyta seka: žadintuvas skamba tik 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 triūsiate visuomenės labui, o 22 ½ skambutis pasako, kad laikas gultis. Turite privalomus pasivaikščiojimu, tiksliai sureguliuotą maitinimosi grafiką. Asmeniniams reikalams skirtas laikas nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 ir tai idealistiškai svajojate, kad būt gerai tas 86 400 sekundes išnaudot tobulos valstybės reikalams, o ne beprasmiams individualiems veiksmams.

Taip bent svajoja D-503, vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų, Jevgenijaus Zamiatino romano „Mes“ herojus. Zemiatinas pasakoja apie utopiją, miestą-valstybę Žemės ateityje. Dviejų Šimtų Metų Karas, po kurio išgyveno tik 0.2 procento gyventojų, jau praeity, miestus jungę keliai seniai užžėlė, o sėslumą užtikrina Žaliosios Sienos. O kam keliauti kažkur? Laimės formulė atrasta ir visiems prieinama. Toliau skaityti JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes”

Knyga: ISAAC ASIMOV „Pakeliui į Fondą”

Nieko naujo čia jau nebepripilstysiu, galiu tik pakartoti, ką rašiau apie pirmąją „Fondo“ priešistorę „Fondo preliudija“ (Prelude to Foundation, 1988).  Antroji priešistorės dalis „Pakeliui į Fondą“ (Forward The Foundation, 1993) chronologiškai pasakoja apie tolimesnį Hario Seldono gyvenimą ir mirtį.

Sakyčiau, netgi gana pritempta ir iš nieko padaryta knyga. Peršokus nuo „Fondo preliudijos“ tiesiai prie „Fondo“ didelio praradimo nebūtų. Romano veiksmas perdaug statiškas, siužetas neatskleidžia nieko naujo, tiesiog nuobodžiai eksploatuojamos jau anksčiau skaitytos idėjos. Vietomis net kyla įtarimas, kad nesukant galvos buvo naudojamas situacijų aprašymo copy-paste principas. Taip sakant, pati blogiausia geriausiame cikle knyga.

Žinoma, autorius vis toks pats įtaigus, meistriškas pasakotojas, čia Asimovas sugrįžta prie Toliau skaityti Knyga: ISAAC ASIMOV „Pakeliui į Fondą”

Knyga: ARKADIJUS STRUGACKIS, BORISAS STRUGACKIS „Neskirti pasimatymai”

Kosmosas žino po kiek laiko į rankas paėmiau senojo „Zenito“ leidinį – Arkadijaus ir Boriso Strugackių „Neskirtus pasimatymus“. Viduje dvi apysakos: „Piknikas šalikelėje“ ir „Mažylis“.

Aišku, šiandien „Pikniką šalikelėje“ norisi vadinti tiesiog Strugackių sugalvotu ir Tarkovskio išpopuliarintu neologizmu – „Stalkeris“.

Stalkeris – tai fantastiška profesija, kažkuo panaši į Robino Hudo klajones po Šervuodo girią. Tik norint tapti stalkeriu reikia, kad mūsų apvaliojoje  atsirastų vietovė, kurioje apsilankytų kitų planetų civilizacijos. Trumpai taip: atskristų, pasisvečiuotų mirksnį ir išvyktų, paliktų tik buvimo pėdsakus, kuriuos žmonija, versdamasi per galvą, imtų analizuoti, tirti, taikyti vienur kitur ir, žinoma, interpretuotų jų tikrąją paskirtį. Kas tas pavojingas palikimas, kurio vietą reikia aptverti betonine siena, o aplinkinius gyventojus iškeldinti? Kam skirti paliktieji artefaktai, sukeliantys fizikines anomalijas ir varantys į kapus juos renkančius ir tiriančius žmones? Ar tai svetimųjų žinutė mums, ar koks tarpgalaktinis švyturys, o gal uždelsto veikimo bomba, ar, tiesiog, šiukšlės, likusios nuo pikniko tarpinėje tarpplanetinėje stotelėje? Klausimai, dėl kurių stalkeriai nesuka galvos: jų tikslas – patekti į Zoną ir ištrūkti iš jos, nugvelbus vienokį ar kitokį artefaktą, kurį pardavus galima gerai pasipelnyti.

Zonoje šitaip: su grobiu grįžai – stebuklas, gyvas grįžai – laimė, sargybinio kulka – sėkmė, o visa kita – likimas… (16 psl.) Toliau skaityti Knyga: ARKADIJUS STRUGACKIS, BORISAS STRUGACKIS „Neskirti pasimatymai”

Knyga: STEPHEN KING „Dumos Ky sala”

Tekstas: Gediminas Kulikauskas

Ji turi Dantyš!

Mus vijosi negera varlė, sustūgo Reba. Ji turi DANTYŠ!

Reba – tai tokia pykčio tramdymo lėlė, kurią Edgarui Frimentlui (kadaise – statybų verslo magnatui, o dabar – vienarankiui luošiui), padovanojo psichologas Ksanderis Keimenas.

Geras toks daiktelis – „sugeriantis“ Edgaro pykčio priepuolius (o jūs neįsiustumėt, kai vietoj „kėdę“, pasakytumėt „dėdę“, arba panoręs žmoną apšaukti „kekše“, teišbaubtumėt pasigailėtiną „kiaške“).
Pykti ir šiaip yra dėl ko – Frimentlui patraiškyta kaukolė (aga, žodžius painioja dėl to), lūžę šonkauliai, sutrupėjęs dešinysis klubikaulis… O čia dar žmona (smaugta, badyta plastikiniu peiliuku ir nesyk, kaip matėte, iškeikta) nusprendžia skirtis… Toliau skaityti Knyga: STEPHEN KING „Dumos Ky sala”