„- Taip,- sumurmėjo Džonas,- gyvenimas pasiutusiai trumpas. O norisi gyvent amžinai ir viską pažinti.“
Čia tokia frazė iš „Forsaitų sagos“. Teisinga frazė, kuriai pastaruoju metu nebepritariu. Kam man viską pažinti? Lai pažindinasi visi kiti, o man pakaks ir trupučio, tik nuosekliau atsirinkto iš visko krūvos. Man nebūtina aplankyti visus „Kino pavasario“ filmus: norėjau tik geriausius iš geriausių, o kaip visada gavosi atvirkščiai; pavydas kitų miestų piliečiams, kur iškeliauja KP – šiem nereiks laužyt galvos pasirenkant filmą, nes praktiškai nelabai iš ko galės rinktis. Man nebūtina gadinti klausos ir veizolų visuose vietinių ir užsienio muzikorių, tepliorių, aktorėlių pasirodymuose: bus ir be manęs kas tokius pasirodymus pakomentuos. Nematau reikalo šokti aukščiau bambos, stengiantis kuo greičiau įrašyti du tūkstančiai pirmąją perskaitytą knygą į savo perskaitytų knygų sąrašą (o taaaip, aš dar tokį vedu). Kultūra tampa nuobodi ir jau matyta, girdėta, išgyventa.
Nors kaip šiandien primenu baimę, su kuria ėjau iš kino teatro salės po „Matricos“ pirmosios dalies. Vaaau, aš norėjau dar gyventi. Gyventi tam, kad pamatyčiau dar du Neo nuotykių tęsinius. Panašiai vidinė būsena jaustukus sudėliojo ir po „Žiedų valdovo“ bei Lukaso išsižiojimo, kad „Žvaigždžių karų“ priešistorė bus. Tai buvo tikri išgyvenimai ir laukimai! Tai kas, kad kai kas iš to susišlavė krūvelę mano šlamančiųjų – nė cento negaila. O šiandien man gaila tų litų, už kuriuos išeina gal tik puslitris ne pačios geriausios vodkės. Skundžiu smulkių, nes nežinau, ką gausiu už juos, dažnai net nežinau, ko tikėtis.
Internetas atvėrė duris į begalybę nuomonių apie vieną ar kitą kultūrinį reikalą. Lyg kultūrą nuo chaltūros turėtų eit atsijoti lengviau, bet – nė velnio. Negaliu pasitikėti pirmu straipsneliu apie kūrinį, nes jis parašytas pijarinimo tikslais. Nei antru, kurį teigiamai išlankstė nusivylęs žurnalinga, bet šis negalėjo nelankstyti, nes tada durys į tam tikrą instanciją jam bus užtrenktos, o pirkti bilietėlius nedėkingas reikalas. Nei trečiu: čia, pasirodo, komentatorius bus panašios meno srities konkurentas ar, koks pavydo pritvinkęs, susireikšminęs menininkėlis, kurį prametė režisierius, prodiuseris, galerijos savininkas..
Gerai, kad lieka dar keli tuntai nuomonių, kurias galiu taip pat apkaltinti vienokiu ar kitokiu, man nepriimtinu, šališkumu. O galiu ir nekaltinti. Bet kokiu (dažniausiu) atveju, pagaunu save susipažinusiu su kitų asobų nuomonėmis apie tą patį kultūrinį reikalą ir jos smagiai pasiskirsto po visą amplitudę: nuo „šūdas“ ir „šūdukas“ iki „nepakartojama“ ir „šedevras“. Netikite? Pažiūrėkite, kad ir „Lūšnyno milijonieriaus“ imdb įvertinimus, tarp kurių net 3000 balsuotojų, skyrusių po 1 balą. Taigi, krūva sugaišto laiko, o lieku vis toks pats dummies. Net ilgainiui pamėgtais kritikais (o, kad tokių būtų ant Lietuvėlės) ne visada galiu pasitikėti: kas žino, ar, vartodamas ir po to vertindamas meną, jis buvo neapsirūkęs, tinkamai išsimiegojęs ar neužsidepresinęs nuo krizės apraiškų asmeniniame gyvenime.
Taigi, uždaras ratas, iš kurio pabėgt galiu tik vadovaudamasis taisykle „patirk pats“, tada turiu savo nuomonę, kuri man teisingiausia, priimtiniausia, objektyviausia. (Įsiterpsiu į save: mačiau jau ir Depešų naujas albumas nutekėjo, bet specialiai neskaičiau atsiliepimų, pirma paklausysiu pats. Va taip va). Va taip va norėčiau semtis peno iš kultūros. Be jokių išankstinių nuomonių, reklamų, komentarų, analizių, topų, bet… yra kaip yra. Gi be tų išankstinių nuomonių gali tekti pasiutusiai trumpą gyvenimą paskirti krūvai kultūrinio šlamšto, kurio kuo toliau, tuo daugiau.
Net spamo paskutiniu metu vis daugiau: maždaug trigubai. Kasdien į pašto dėžutes suplaukiančių padorių ir ne visai padorių pasiūlymų, kuriems galioja delete režimas, buvo visada. Bet paskutines dvi tris savaites ėmė žymiai intensyviau plaukti ir naudingų spamų: matyt kultūros pardavėjai meta į darbą vis didesnes „prastūmimo“ pajėgas. Šaunu, gal pagaliau crisis išmokins ne tik kurti, bet ir apie sukurtąjį Reikalą informuoti mases, o ne tik undergroundinę chebrą. (Akivaizdus pavyzdys – “Greenhouse Effect” pasirodymas Vilniuje).
Gal kiek kitokio principo turėtų laikytis projekto „Visi savi“ organizatoriai. Šie taip pat patys „atėjo“ mano gmailan, o aš balandžio 3 d. reaguodamas į gautą informaciją dūlinau pas juos į svetainę, tikėdamasis pavarvint seilę spoksant į Ievos Narkutės balsą. Dainuojamoji poezija ir žiupsnelis savų – kas gali būti puikiau smoginą penktadienio vakarą. Ale pasirodo, kad tų savų prisisavino tiek, kad iš pradžių netilpo koridoriuje, o paskui dar užgriozdė ne tik svetainę, bet subinėmis trynėsi didelio buto koridoriuje, prieškambaryje ir antslenksčiuose. Net nekilo mintis brautis prie arbatos ir namudinio pyrago…
Anksčiau būdavo tokia tradicija – į vestuves sugužėdavo ne tik giminė, bet ir visas kaimas. O ko norėti: ka saka, pas mumi ant visi če gimines, artimeji, susiedai, savekai. Tad tokiam sambūriui, kur malonumas ausiai ir sielai kaštuoja tik penkiolikinę, reikia gal kokį Siemensą imti. Kaip ir palmių sekmadieniui, kai tikėjimas lyg sloga per gripo pandemiją masiškai užvaldo sąmones ant tiek, kad net į bažnyčios vidų nebetelpa norintys savo šakeles pašlapinti vandeniu iš po krano. Ir nereiktų jaustis nepatogiai, kai pro šalį žygiuoja aukas renkantis klaupčiukas. Susimokėtum už bilietėlį, visiems sostinės gyventojams skirtame, šventinime, prie durų kaip bonusą gautum šakelę, kurias Rubikono darbuotojai iš vakaro būtų prilaužę Vingio parke. Ir jokios spūsties, ir šakelė rankoj, ir šventa, ir valstybė už bilietėlius pajamų gal gautų…
Čia šiaip pamąstymai, apmąstymai, sulig kuriais galima būtų užbaigt grybavimą. Bet leisiu sau dar pablevyzgoti apie opinijos pastebėjimus, internete vadinamus komentarais. Jie sėkmingai nugula po išsamesniu kultūriniu ir, ypač politinio, reikalo aprašymu. Keista, kad komentarai dažnai nepapuola į minėtą skalę „šūdas-šedevras“, o plauko kažkur paralelinėse ilgumose. Neslėpsiu, man pačiam patinka braidyti po tokius vandenis. Dar gerai jei parašau:
„Leidau sau ir kitiems būti įtempiamas į užpraeitą savaitę, PC „Europa“ vykusį, nightshopingą. Visgi nemokama galimybė pamatyti gyvą Sasha Son (kaži, verčiasi „koketiškas sūnus“? kol nepakeitė pavadinimo gal kas iššifruos?). Gyvą pamačiau. Net du kartus per dvi dainas, bet geriau jau negyvą tik ilgiau. Lauksim naktinio šopingo Žirmūnų „Iki“ – gi arčiau namų“.
Iš to visgi galima susidaryti šiokią tokią nuomonę. Bet va apie paskutinįjį Graužinio reikalą „Viskas arba nieko“ mano įspūdžiai tilptų po tokiu komentaru:
„Pamenu tik vienos aktores prakaita, prasimususi pro bliuzeles medziaga, tokios grazios dregnos demes, tik ir laukiau visa laika kol pakels rankas“.
Informatyvu, bet lyg ne iš tos operos: o kur apie patį spektaklį? Net neaišku, ar tas prakaitas netyčiukas, ar surežisuotas, ar matysis per kitus seansus? Televizija, radijas, spausdintinė žiniasklaida kaži ar tokių pikantiškų dalykėlių pažers, bet internetas gali.
Gali pagrybauti atsakančiai.
p.s. Pabaigai dar viena citata iš ten pat, iš „Forsaitų“ : „Kai pakankamas kiekis geru skoniu pasižyminčių meno mėgėjų palankiai įvertina meno kūrinį, jis įgauna tvirtą rinkos vertę arba, kitais žodžiais tariant, pavirsta „meno kūriniu“.
Na, čia tikrai ne sofizmas: tas pats, jau įgrisęs, „Kino pavasaris“ parodė, kaip meno mėgėjai iš krūvos pelų per tris savaites išrinko krūvą perlų. Va, ir tenka tada susikišti savo taisyklę „patirk pats” į antrą galą.
