Kol praeitą savaitgalį visi teatralai lyg susitarę skalambijo italo Castellucci vardą, Vilniuje kur kas mažesnėje salėje ir be tokios didelės pompastikos vyko dar vienas įdomus teatrinis įvykis – Rolando Kazlo monospektaklio pagal Vlado Šimkaus eiles “Geležis ir sidabras” premjera. Spektaklis vyko dvi dienas iš eilės, pilnutėlėje žiūrovų “Lėlės” teatro salėje. Ši salė, man kažkuo panaši į Palangos “Ramybės” kultūros centrą, neturi patogių minkštų kėdžių (tokių kaip LNDT arba LNOBT), bet, pradedant pačia aplinka, baigiant rūbininkais ir įstaigų šeimininkais, visi kuria šarmingą vieningą visumą, kuri dažnai kur kas svarbesnė, nei visi kiti komforto elementai. Kūrėjai poetiniam monospektakliui pasirinkdami šią jaukią, kuklią, nedidukę salę, žengė pirmąjį teisingą žingsnį spektaklio tinkamai atmosferai sukurti.

Rolandas Kazlas jau išankstiniuose pranešimuose spaudai skelbė, kad niekada nebuvo didelis poezijos mylėtojas, bet vylėsi kažkur, kažkaip, kažkada atrasti savo sielai artimą poeziją: “Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto – kaip sielos brolio”. Ir štai, atradęs Vlado Šimkaus eiles, sulaukė to, ko slapta ilgėjosi. Tas atradimas buvo toks stiprus ir svarbus, kad aktorių inspiravo pusantros valandos spektakliui. Toliau skaityti Įspūdžiai iš Rolando Kazlo monospektaklio “Geležis ir sidabras” →