Žymų Archyvai: Gravity

[kino teatre:] GRAVITACIJA (rež. Alfonso Cuarón, 2013)

Pasidaviau. Aplinkinis ažiotažas įveikė. Vau, bau, stebuklas ir panašiai. Ogi, nei stebuklas, nei ką. Įsivertinau sau imdb septynetu iš desiatkos.

Šita kinematografijos antigravitacija manęs galutinai neužbūrė. Gi po pusvalandžio spoksojimo imi suvokti, kad veiksmas vyniojamas į holivudinę vatą, kuri tai tįsta, tai tirpsta, o dėl tos vatos ir gaublys net su visais pagražinimais, nukrypstant nuo realių faktų, iš viršaus ne toks ir kerintis beatrodo.

Taigi, Alfonso’as Cuaronas susuko techniškai sudėtingą juostą, tačiau siužeto, ir charakterių įtikinamumo prasme „Gravitacija” – eilinis vidutiniokas. Graži pasaka, kaip žmogiškų šiukšlių prisotintame kosmose astronautas gali rasti kelią namolio, į apačią.

Negaliu nuneigti, kad levitaciniai triukai pakibus virš Žemės tarp į šipulius dūžtančių erdvėlaivių atrodė įspūdingai. Atrodė. Plojimai operatoriui Emmanueliui Lubezkiui (gal šįkart gaus Oskarą?), kartu su Cuaronu susukusiam puikų „Children of Men”, ir vaizdo efektų šefui Timui Webber’iui („The Dark Knight”, „Avatar”). Ir pasivaikščiojimas po/ant rusiškų beigi kinietiškų tarptautinių kosminių stočių buvo į naudą. Vizualine pažintine prasme.

Tačiau pati Cuaron’ų, tėvo ir sūnaus, sukurpta pasaka ir jos psichologinė pusė nė kiek nesužavėjo. Nebuvo beviltiškumo jausmo. Įtikėjimo, kad taip galėtų būti. Trūko gilumo ir maisto smegenims. Ne Clooney ir sulysusi, puikios formos Bullock čia kalti. Sakyčiau, filmavimo stilistika kiek šlubavo. Ir tam tikri akcentai netiko. Galėjo gi lyg dokumentalizuotą medžiagą pateikti, galėjo muzikėlės neleisti, kad žiūrovas išgirstų tą kosmoso tuštumos spengimą, galėjo sukurti keliolikos minučių trumpametražį, kurio pabaigoje atitrūkę skafandrai tiesiog nulekia į žvaigždėtą erdvę… Įspūdis būtų likęs didesnis.

Ir 3D jėgos visai nepajutau.

Reikia pripažint, kad šiai dienai „Gravitacija” yra novatoriškas ir šviežias, ir, matyt, bus ne kartą minimas kaip realistiškų kosminių scenų pradininkas, tačiau norėtųsi, kad tokį vaizdą lydėtų Arthuro Clarke’o „2001 kosminės odisėjos” verta istorija.

httpv://www.youtube.com/watch?v=0-eP-W0DNmY