Jošija nusiėmė akinius ir įdėjo į dėklą. Pagalvojo, kad šokti ne taip jau ir blogai. Visai neblogai. Užmerkė akis ir, oda jusdamas balto mėnulio šviesą, pradėjo šokti. Giliai įkvėpdavo ir iškvėpdavo. Negalėjo prisiminti jokios muzikos, tinkančios jo nuotaikai, todėl šoko pagal žolių šnaresį ir debesų tėkmę. Bešokant jam pasirodė, kad iš kažkur kažkieno yra stebimas. Jošija visa savo esybe jautėsi esąs kažkieno stebėjimo lauke. Jo kūnas, jo oda, kaulai tai juto. Bet tai neturi visiškai jokios reikšmės. Kad ir kas tai būtų, jeigu nori žiūrėti, tegu sau žiūri. Juk visi Dievo vaikai šoka. (77 psl.)

Jei man būtų lemta susitikti kurį nors iš Haruki Murakami knygų herojų, jį – vienišių, kasdienybėje paskendusį knygų skaitytoją ir džiazo klausytoją – pažinčiau iš tolo. Ir mielai pasikalbėčiau: iš pažiūros rutinoje paskendę žmonės turėtų ką papasakoti, nes neretai į jų pilkus gyvenimus įsiveržia antgamtinės jėgus, nuspalvindamos juos mistiškumo, paslapties atspalviais. Tokias istorijas kartais labai norisi išgirsti.

„Visi Dievo vaikai šoka“ – šešių apsakymų rinkinys, kuriuos vienija žemės drebėjimo motyvas, nežemiškų jėgų pasirodymas ir tas pats lengvai atpažįstamas paprastas, bet ne prastas Murakami prozos stilius. Detalėms, herojų rutinai daug dėmesio skiriantis japonų rašytojas ir trumpojoje prozoje išlaiko savitą stilių. Murakami tekstuose gvildenamos problemos – šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tuštuma, pasyvumas, kasdieniškumas – išlieka aktualus ir apsakymų rinkinyje. Murakami herojai – keliaujantys, ieškantys, paslapčių, netikėtumų gaubiami žmonės. Ir tik iš pirmo žvilgsnio jų gyvenimas – toks pats kaip ir mūsų visų.

Šeši Murakami apsakymai supažindina su skirtingomis istorijomis. Pirmąjame apsakyme „Ateiviai išsilaipina Kušire“ pagrindinį herojų Komurą palieka žmona ir jis netikėtai išvyksta į kelionę ir sutinka kitą moterį. Apsakymas baigiasi, bet Komuros naujo gyvenimo istorija tik prasideda, palikdama skaitytoją suglumusį, mintyse kuriantį istorijos tęsinį. Apsakyme „Visi Dievo vaikai šoka“ pasakojama netikėta Jošijo gyvenimo istorija. Vyras niekada nėra matęs savojo tėvo ir ši aplinkybė verčia jį ieškoti trūkstamos gyvenimo dalies. O „Tailande“ viena endokrinologė sutinka seną moterį, kuri jai atskleidžia, kad…Štai čia jau galima sustoti. Kiekviena iš šių Murakami apsakymų istorijų – jau lyg ir kažkur girdėta. Turbūt todėl, kad apsakymuose nesunkiai atpažįstami mylimi Murakami personažai – savotiški maištautojai, bėgantys iš namų, ieškantys savosios vietos (pvz. kaip apsakymo „Peizažas su lygintuvu“ herojė Džiunko, pabėgusi iš namų ar keliaujantis vyras iš „Ateiviai išsilaipina Kušire“), susiduriantys su jiems patiems nesuvokiamomis jėgomis. Tokius herojus Murakami kūrybos gerbėjai sutiko romanuose „Prisukamo paukščio kronikose“, „Dansu dansu dansu“ ar „Kafka pakrantėje“. Murakami kūryboje vyraujantis nepaaiškinamas herojų vienišumas, paslėptas liūdnumas sunkiasi ir iš apsakymų rinkinio. Kartojami kelionės, ieškojimo motyvai, antgamtinių galių įsiveržimas kiekvieną apsakymą paverčia mikroskopiniu Murakami kuriamo pasaulio modeliu.

Pasiilgusiems kiek netikėtų, atgamtiškų jėgų atspalviais padabintų knygų, apsakymų rinkinys „Visi Dievo vaikai šoka“ gali būti pirmasis žingsnis, pažindinantis su Murakami estetika, pasaulio pajautimu. Jei jis leisis prijaukinamas, tuomet galima čiupti ir autoriaus didesnio kalibro knygas.

—–

Informacija apie knygą:  apsakymai / Haruki Murakami; iš japonų kalbos vertė Jurgita Polonskaitė. – Vilnius : „Baltų lankų” leidyba, [2013] . – 158, [1] p. – ([Šiuolaikinė proza], ISSN 2029-2570). – ISBN 978-9955-23-684-9 (įr.)