Žymų Archyvai: Henry Miller

Knyga. HENRY MILLER „Vėžio atogrąža“

Maištinguoju paauglystės periodu buvo toks tarpsnis kada vartojau tik tokį kultūrinį produktą, kuris vienur ar kitur buvo priskiriamas prie draudžiamųjų. Tarp jųjų radosi ir 1994-aisiais išverstas Henry Millerio romanas „Ožiaragio atograža“ – keista trilogijos trečioji dalis. Keista, nes joje aprašomas laikotarpis apima pirmosios dalies „Vėžio atogrąža“ (Tropic Of Cancer) priešistorę.

„Vėžio atogrąžą“ 2007 m. išleido „kitos knygos“, o trilogijos antrosios dalies „Juodas pavasaris“ kol kas lietuviškai neturime. Šiaip ne esmė kuri knyga, kuriai daliai atstovauja. Čia ne koks serialinis trileriukas, kur kiekvienas puslapis pateikia žiojančią skylę, čia – tiesiog aprašoma žmogelio, kai kam susitepusio, kai kam nepakartojamo plevėsos ir drąsuolio, beletrizuota autobiografija. „Atogrąžas“ galima laikyti po pagalve vietoj biblijos, o galima vartoti ir gerojoje vietoje vietoj tualetinio. Kaip kam (ne)patinka.

Biblinės asociacijos man kilo neatsitiktinai, Toliau skaityti Knyga. HENRY MILLER „Vėžio atogrąža“

Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys“

“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)

Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ („La Nausée“, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja – to nebus.

„Šleikštulys nepraėjo, ir nemanau, kad greitai praeitų; bet jis manęs nebevaldo, jis nebėra nei liga, nei trumpalaikis prasto ūpo priepuolis: tai aš pats.“ (210 p.)

Skaudi smegenims knyga, su kuria linkėčiau visiems susipažinti kuo vėliau: gali išmušti iš gilių gyvenimo vėžių, o gali į jas ir įstatyti. Tik įpusėjus kūrinį, norėjosi jį mesti negrįžtamai ir tuo pačiu kilo noras mėgdžioti pagrindinį romano herojų, Antuaną Rokanteną, norėjosi nebeapgaudinėti savęs informacinių technologijų sublimacijomis, o traukti į miestą, į gatves, pajausti tarpuvartes, skelbimų lentas, kavinių vitrinas, stebėti skubančius praeivius, patirti nuotykį. O, esant galimybei, įbrukti kiekvienam po „Šleikštulio“ egzempliorių ir skalambyti visa gerkle: „Ei, šita egzistencialistinės filosofijos Biblija atvers tau akis“. Toliau skaityti Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys“