Žymų Archyvai: Hugo

PIERS ANTHONY „Ftoras”

“Ftoras” – teisioginis “Chtono” tęsinys, kuriama visas veiksmas vyksta Chtono planetoje: jau nebelekiojama po kosmines erdves, o toliau pasakojama, kas dėjosi Chtone, kai į jį grįžo Atonas ir šaltkrėčiu susirgusi Kokena. Tiesa, jiems dėmesio skiriama nedaug — pagrindinio herojaus smuiku čia groja jųjų sūnus Arlo, kuris sudeda taškus vietoj visų „Chtono“ paliktų daugtaškių: paaiškina šaltkrėčio epidemijų ištakas, bando išpainioti minjonečių biologinius ypatumus ir incestinius ryšius (bet tik dar labiau supainioja), atskleidžia Chtono kaip gyvos būtybės užmačias ir pan. O visa tai vyksta žmonių ir kitų gyvybės formų karo prieš Chtoną metu.

Stipriausia romano vieta Toliau skaityti PIERS ANTHONY „Ftoras”

Knyga: VERNOR VINGE „Kur baigiasi vaivorykštės”

Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.

Mokslinio (postkiberpankinio) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. Toliau skaityti Knyga: VERNOR VINGE „Kur baigiasi vaivorykštės”

Knyga: COLIN WILSON „Sąmonės parazitai”

Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino toks neretas, bet dažnai pro akis prasprūstantis „Eridano“ išmislas į vieno autoriaus pavadinimo knygą įdėti kito autoriaus apysaką ar apsakymą ir apie tai net neužsiminti viršelyje. Taigi, visai atsitiktinai aptikau, kad „Sąmonės parazitai“ viduje talpina ir Harry Turtledove apysaką „Žemumose“, kuriai 1994-aisiais paskirta “Hugo” premija. Vien dėl šitos ėmiausi ir Wilsono „Sąmonės parazitų“ (The Mind Parasites).

„Sąmonės parazitai“ nėra prastas mokslinės fantastikos kūrinys, nors priekaištų tiek siužetinių, tiek loginių, tiek tekstinių galėčiau pažerti ne vieną.
Romano pasakojimas pateikiamas kaip įvairių pranešimų, įrašų, ataskaitų, tyrimų rinkinys, todėl turi mažai dialogų, bet sukuria įtikinamą, dokumentinį vaizdą. 1967 metais, rašydamas šį romaną, Wilsonas gal ir negalvojo, kad jį skaitys šiandien – tuo laikmečiu keliasdešimt metų atrodė tolima ateitis, bet šiandien susipažinti su „Sąmonės parazituose“ aprašomu laikotarpiu (nuo 1994-ųjų iki 2007- ųjų) yra gana keistoka. Toliau skaityti Knyga: COLIN WILSON „Sąmonės parazitai”

Knyga: ISAAC ASIMOV „Fondo preliudija”

4035163020_8aa8f68f8bJau dešimt metų nuslinko nuo to laiko, kai „Eridanas“ išleido septynerių tomų ciklo „Fondas“ (Foundation) trečiąją dalį “Antrasis Fondas“. Ne taip ir blogai pagalvojus, jog anglakalbiai skaitytojai kentėjo beveik keturiasdešimt metelių, kol produktyvusis (gi palikimas apie 500 (!) knygų) Asimovas ėmėsi „Fondo“ priešistorės „Fondo preliudijos“ (Prelude to Foundation, 1988), tapusios ketvirtąja ciklo dalimi. Žinoma, prieš tai jau buvo išleista visos istorijos pabaiga, kurią vėliau pratęsė tokie pasekėjai kaip Gregory Benford, Greg Bear ir David Brin.

Kaip išduoda knygos pavadinimas, „Fondo preliudija“ netęsia „Antrojo Fondo“ pabaigtos istorijos, o pasakoja apie menkas Fondo užuomazgas jo įkūrėjo, Hario Seldono, smegenyse. Tad šį romaną galima drąsiai skaityti, numojant ranka į anksčiau lietuviškai pasirodžiusias ciklo dalis, ir laukti kol netrukus bus išleistas tęsinys „Pakeliui į Fondą“ (Forward the Foundation) , o tada galima ieškotis 1994-ųjų „Fondo“ leidimo.

Tiesą sakant, ir pats nelabai bepamenu, kas buvo pasakojama išverstosiose knygose: likę tik trupiniai, Toliau skaityti Knyga: ISAAC ASIMOV „Fondo preliudija”

Apžvalga: DANIEL KEYES „Gėlės Aldžernonui” (+ laimėk knygą).

g-taskui-virselis-geles-aldzernonuiDar 1992-aisiais “Eridanas” išleido fantastinių apsakymų rinkinį “Pragaištingas krėslas”. Jame buvo ir Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” trumpasis variantas – apsakymas, kuris 1960 m. laimėjo Hugo (jį galima nesunkiai rasti internete). Šiemet leidykla „Trigrama“ išleido ir to paties pavadinimo romaną, kuris 1966 m. nurovė Nebulą. Unikalus atvejis, kad išplėtoto siužeto kūrinys gautų minėtą literatūrinį apdovanojimą. Matyt, tikrai vertas.

Iš karto reiktų nuraminti fantastikos besibaidančius skaitytojus: jos čia tik krislelis. Jei nepriklausai psichoanalizės profesorių kastai, tai tikrai nesuprasi, kur prasideda ir baigiasi autoriaus išmonė, o romaną gali drąsiai statyti į lentyną šalia „Skrydžio virš gegutės lizdo“. Toliau skaityti Apžvalga: DANIEL KEYES „Gėlės Aldžernonui” (+ laimėk knygą).