“Ftoras” – teisioginis “Chtono” tęsinys, kuriama visas veiksmas vyksta Chtono planetoje: jau nebelekiojama po kosmines erdves, o toliau pasakojama, kas dėjosi Chtone, kai į jį grįžo Atonas ir šaltkrėčiu susirgusi Kokena. Tiesa, jiems dėmesio skiriama nedaug — pagrindinio herojaus smuiku čia groja jųjų sūnus Arlo, kuris sudeda taškus vietoj visų „Chtono“ paliktų daugtaškių: paaiškina šaltkrėčio epidemijų ištakas, bando išpainioti minjonečių biologinius ypatumus ir incestinius ryšius (bet tik dar labiau supainioja), atskleidžia Chtono kaip gyvos būtybės užmačias ir pan. O visa tai vyksta žmonių ir kitų gyvybės formų karo prieš Chtoną metu.
Stipriausia romano vieta Toliau skaityti PIERS ANTHONY „Ftoras”
Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.
Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino toks neretas, bet dažnai pro akis prasprūstantis „Eridano“ išmislas į vieno autoriaus pavadinimo knygą įdėti kito autoriaus apysaką ar apsakymą ir apie tai net neužsiminti viršelyje. Taigi, visai atsitiktinai aptikau, kad „Sąmonės parazitai“ viduje talpina ir Harry Turtledove apysaką „Žemumose“, kuriai 1994-aisiais paskirta “Hugo” premija. Vien dėl šitos ėmiausi ir Wilsono „Sąmonės parazitų“ (The Mind Parasites).
