„Veneros plaukas“ — antroji Michailo Šiškino knyga, išversta į lietuvių kalbą. Po „Laiškų knygos“ žinojau, kad tikrai grįšiu prie šio rašytojo, tik nežinojau, jog taip greit. Dar nežinojau, kad „Veneros plaukas“ bus iš tų knygų, kurių pirmieji šimtas puslapių bus įveikinėjami tris kartus ilgiau ir sunkiau, nei likę trys šimtai, ir — jei tai nebūtų M. Šiškinas – greičiausiai būtų numesta net nespėjus įsivažiuoti. Todėl labai stebino faktas, kad 2005-aisiais Rusijoje šita knyga buvo įvertinta ne tik kritikų, bet ir gavo „Nacionalinio bestselerio“ literatūrinę premiją. Lietuvoje tokios knygos niekada nebus skaitomiausiųjų topuose, nes jos per daug sudėtingos masiniam skaitytojui, tad leidžiu sau daryti prielaidą, jog rusų tautos literatūrinis išsilavinimas ir mentalitetas gerokai skiriasi nuo lietuvių.

M. Šiškinas jau daug metų negyvena Rusijoje, šį romaną rašė Šveicarijoje, Prancūzijoje, Romoje ir tai jaučiasi. Savo kūryboje jis sujungia geriausias rusų ir Europos literatūros tradicijas. Panašu, kad Šiškinas, kaip ir jo tėvynainis Gogolis, gali rašyti apie Rusiją tik gyvendamas už jos ribų. Kaip tie įsimylėjėliai, kurie iš per didelės meilės ir ambicijų negali būti kartu, bet neišbūna ir ilgą laiką atskirai vienas be kito.

„Veneros plauke” pasakojama šimtai istorijų ir jos maišomos be jokių perskyrų: viena po kitos, pačiose netikėčiausiose vietose, kartais sunkiai atskiriant, kad čia jau vėl persikėlėm kažkur kitur — iš Rusijos į Šveicariją, tada į Romą, o iš Romos į senovės Persiją ir t.t.

Tekstas audžiamas iš Rusų vertėjo, dirbančio Šveicarijos imigracijos tarnyboje, monologų ir pabėgėlių istorijų, antra linija — liūdna vertėjo meilės istorija Italijoje, trečioji – laiškai sūnui, kuriuose persikeliama į mitologinius pasaulius, cituojamus iš vertėjo knygų, ir ketvirtoji — garsios dainininkės Izabelos dienoraščių ištraukos, kurios biografiją buvo įsipareigojęs parašyti vertėjas.

„Veneros plauke“, kaip ir „Laiškų knygoje“, nėra gyvų personažų — tik jų imitacija, meistriška kalba aprašyta dienoraščių, protokolų, laiškų pavidaluose. Pabėgėlių ir savo asmenines istorijas, vertėjas pateikia klausimų-atsakymų forma. Dažnai atsakymas skamba kaip klausimas, o klausimas — kaip atsakymas.

Romane ištisi puslapiai, pastraipos, sakiniai, žodžių junginiai skaitytojui gali neturėti tarpusavio ryšio. Dėl tokios pasąmonės srauto technikos kritikai suskubo „Veneros plauką“ prilyginti garsiajam Jameso Joyce’o „Ulisui“. Abu kūriniai turi daugybę panašumų: abiejuose kasdienybė susipina su mitologija, veiksmas vyksta keliose šalyse, praeitis persipina su ateitimi, keliaujama ne tik per pasąmonės zonas, bet ir per padriką kultūrinių, asmeninių ir kasdieninių prisiminimų kratinį, per visus nuotaikų ir atmosferos virpesių užkampius.

„Veneros plauko“ pavadinimas, kilęs iš lotyniško augalo Adiantum capillus-veneris, turi ir simbolinę reikšmę — tai meilė, kuri persmelkia viską, tai gyvybės dievas. Rusijoje šitas augalas puoselėjamas namuose, nes be žmogaus šilumos neišgyventų, o Italijoje – tai piktžolė. Palengva sau siūruoja vėjyje jau šimtmečių šimtmečius. „Augau čia iki jūsų Amžinojo miesto ir po jo augsiu.“

„Veneros plaukas” nėra meilės romanas, bet be abejonės — apie meilę.

„Šiame pasaulyje niekas neišnyksta… Liovęsi mylėti vieną, prieraišumą tučtuojau perkelia kitam – net šito nesuvokdami, o manydami, kad nieko nemyli,— paprasčiausia apsirinka. Jei net nemyli žmogaus, myli šunį ar baldus, ir su tokia pat jėga, tik kita forma.“

Vertėjas pasakoja savo meilės istoriją didingame Romos fone, mieste, kuris jo žmonai vis dar primena jos pirmąjį autoavarijoje žuvusį vyrą. Vyrą, kurį ji tikriausiai iki šiol tebemyli, ir, kad ir kaip besistengtų vertėjas jai atverti naujus, kitus pasaulius, kurie priklausytų tik jiedviems, ji visada pasirinks likti ten, kur buvo laiminga su kažkuo kitu.

Beje, ši istorija turi nemažai autobiografinių sutapimų su paties autoriaus gyvenimu. Ši linija man patiko ir dėl taiklių autoriaus įžvalgų apie pačią „kūniškąją Romą“, miestą, kuris prasideda tik tada „kai užeini į barą ir stovėdamas išgeri pirmąjį espreso puodelį“.

Tuo tarpu iš dainininkės Izabelos dienoraščių nedingsta jausmai ir aistros, keičiasi tik meilės objektų adresai ir miestai, kuriuose vyksta veiksmas, o lygiagrečiai atskleidžiamas ir jos virsmas scenos karaliene, užvaldančia pilnas koncertų sales, miestus.

Liūdnai nuostabi policininko ir Tanios bei jos sūnaus Romkos meilės istorija.

„Va žiūrėjau į telefoną ir ūmai pagalvojau: jei Tania dabar čia paskambins – būna gi pasaulyje stebuklų – ir paklaus: „yra naujienų?“ – žinai ką jai atsakyti.
Aš atsakysiu: „Yra. Aš dar labiau tave myliu“.

Stiliumi „Veneros plaukas“ ir „Laiškų knyga“ lyg ir panašios, bet pastaroji man pasirodė labiau išgryninta, labiau vientisa. „Veneros plaukas“ — daugiaplanis, daugialypis, fragmentins romanas, todėl vieningų nuomonių, manau, apie jį nebus ir negali būti. Šio romano stiprybės — rašymo stilių įvairovė, turtingas žodynas, intelektualus, kūrybingas teksto audinys, jaudinančios istorijos. Jau charakteringa Šiškino prozos ypatybe tampa žaidimas su laiku ir erdve, kurie galiausiai apsijungia į vieningą polifoniją. Todėl jo kūriniai labai muzikalūs, plastiški.

Vieninteliai „Veneros plauko” trūkumai — lėti minėti pirmieji šimtas puslapių ir tai, jog greičiausia po metų nieko neprisiminsiu iš šios knygos. Tokios knygos kaip „Veneros plaukas“ ar Elos Lentang „Akmeniai klevai“ yra skirtos momentiniam skaitymo malonumui. Jose nėra aiškaus, vientiso siužeto, nėra vienos istorijos, todėl atmintyje greičiausia išliks tik nuotrupos, menkniekiai. Bet, kaip rašė viena iš knygos herojų, „o gal kalbėtis apie menkniekius ir yra svarbiausia..?“

 —–

Informacija apie knygą: [romanas] / Michail Šiškin; iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius : Vaga, 2013. – 397, [2] p. – ISBN 978-5-415-02325-7