Žymų Archyvai: japonijos

HARUKI MURAKAMI „Visi Dievo vaikai šoka”

Jošija nusiėmė akinius ir įdėjo į dėklą. Pagalvojo, kad šokti ne taip jau ir blogai. Visai neblogai. Užmerkė akis ir, oda jusdamas balto mėnulio šviesą, pradėjo šokti. Giliai įkvėpdavo ir iškvėpdavo. Negalėjo prisiminti jokios muzikos, tinkančios jo nuotaikai, todėl šoko pagal žolių šnaresį ir debesų tėkmę. Bešokant jam pasirodė, kad iš kažkur kažkieno yra stebimas. Jošija visa savo esybe jautėsi esąs kažkieno stebėjimo lauke. Jo kūnas, jo oda, kaulai tai juto. Bet tai neturi visiškai jokios reikšmės. Kad ir kas tai būtų, jeigu nori žiūrėti, tegu sau žiūri. Juk visi Dievo vaikai šoka. (77 psl.)

Jei man būtų lemta susitikti kurį nors iš Haruki Murakami knygų herojų, jį – vienišių, kasdienybėje paskendusį knygų skaitytoją ir džiazo klausytoją – pažinčiau iš tolo. Ir mielai pasikalbėčiau: iš pažiūros rutinoje paskendę žmonės turėtų ką papasakoti, nes neretai į jų pilkus gyvenimus įsiveržia antgamtinės jėgus, nuspalvindamos juos mistiškumo, paslapties atspalviais. Tokias istorijas kartais labai norisi išgirsti.

„Visi Dievo vaikai šoka“ – šešių apsakymų rinkinys, kuriuos vienija žemės drebėjimo motyvas, nežemiškų jėgų pasirodymas ir tas pats lengvai atpažįstamas paprastas, bet ne prastas Murakami prozos stilius. Detalėms, herojų rutinai daug dėmesio skiriantis japonų rašytojas ir trumpojoje prozoje išlaiko savitą stilių. Murakami tekstuose gvildenamos problemos – šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tuštuma, pasyvumas, kasdieniškumas – išlieka aktualus ir apsakymų rinkinyje. Murakami herojai – keliaujantys, ieškantys, paslapčių, netikėtumų gaubiami žmonės. Ir tik iš pirmo žvilgsnio jų gyvenimas – toks pats kaip ir mūsų visų.

Šeši Murakami apsakymai supažindina su skirtingomis istorijomis. Pirmąjame apsakyme „Ateiviai išsilaipina Kušire“ pagrindinį herojų Komurą palieka žmona ir jis netikėtai išvyksta į kelionę ir sutinka kitą moterį. Apsakymas baigiasi, bet Komuros naujo gyvenimo istorija tik prasideda, palikdama skaitytoją suglumusį, mintyse kuriantį istorijos tęsinį. Apsakyme „Visi Dievo vaikai šoka“ pasakojama netikėta Jošijo gyvenimo istorija. Vyras niekada nėra matęs savojo tėvo ir ši aplinkybė verčia jį ieškoti trūkstamos gyvenimo dalies. O „Tailande“ viena endokrinologė sutinka seną moterį, kuri jai atskleidžia, kad…Štai čia jau galima sustoti. Kiekviena iš šių Murakami apsakymų istorijų – jau lyg ir kažkur girdėta. Turbūt todėl, kad apsakymuose nesunkiai atpažįstami mylimi Murakami personažai – savotiški maištautojai, bėgantys iš namų, ieškantys savosios vietos (pvz. kaip apsakymo „Peizažas su lygintuvu“ herojė Džiunko, pabėgusi iš namų ar keliaujantis vyras iš „Ateiviai išsilaipina Kušire“), susiduriantys su jiems patiems nesuvokiamomis jėgomis. Tokius herojus Murakami kūrybos gerbėjai sutiko romanuose „Prisukamo paukščio kronikose“, „Dansu dansu dansu“ ar „Kafka pakrantėje“. Murakami kūryboje vyraujantis nepaaiškinamas herojų vienišumas, paslėptas liūdnumas sunkiasi ir iš apsakymų rinkinio. Kartojami kelionės, ieškojimo motyvai, antgamtinių galių įsiveržimas kiekvieną apsakymą paverčia mikroskopiniu Murakami kuriamo pasaulio modeliu.

Pasiilgusiems kiek netikėtų, atgamtiškų jėgų atspalviais padabintų knygų, apsakymų rinkinys „Visi Dievo vaikai šoka“ gali būti pirmasis žingsnis, pažindinantis su Murakami estetika, pasaulio pajautimu. Jei jis leisis prijaukinamas, tuomet galima čiupti ir autoriaus didesnio kalibro knygas.

—–

Informacija apie knygą:  apsakymai / Haruki Murakami; iš japonų kalbos vertė Jurgita Polonskaitė. – Vilnius : „Baltų lankų” leidyba, [2013] . – 158, [1] p. – ([Šiuolaikinė proza], ISSN 2029-2570). – ISBN 978-9955-23-684-9 (įr.)

IHARA SAIKAKU „Penkios meilę pamilusios moterys”

Plonytė knygutė mena senus laikus ir tolimus kraštus – septynioliktasis amžius Japonijoje. Ten ir tada gyveno toks Hirayama Togo (1642 – 1693), turtingo pirklio vaikas, paauglystėje pradėjęs rašinėti ir dvidešimties metų jau išgarsėjęs tuometiniu poezijos žanru haikai. Vėliau Togo pasivadina Ihara Saikaku, kas reiškia išradingasis. Po žmonos mirties 1675 m. Saikaku meta verslą, keliauja po šalį ir atsiduoda vien rašymui. Haikai pakeičia proza, kiek keistoka, neįprasta, amoralia, apie Edo laikotarpio (1600-1867) Japoniją, apie žmones ir jų silpnybes – taip Saikaku tampa Plaukiojančio pasaulio žanro (ukiyo-zōshi) pradininku. Nebuvo ta rašliava kupina literatūrinės vertės, bet savo temų aktualumu išsikovojo tuomet didžiulį populiarumą ir padarė neginčijamą įtaką grožinės japonų literatūros vystymuisi.

Knygelė „Penkios meilę pamilusios moterys“ talpina savy penkias Toliau skaityti IHARA SAIKAKU „Penkios meilę pamilusios moterys”

Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI „Raktas”

Kaip pasielgtum, jei vyro (žmonos) darbo kambaryje ant grindų pamatytum raktą nuo rašomojo stalo stalčiaus, kuriame vyras (žmona) laiko savo dienoraštį? Griebtum ir daug nesvarstytum. Gi visi mes vienas nuo kito turim ką slėpti. Net nuo artimiausiųjų. Nuo jų netgi labiau, nei nuo kitų. Tad, griebtum ir skaitytum, ypač tas vietas, kuriose rašoma apie tave.

Ikuko, pagrindinė Jun’ichirō Tanizaki romano „Raktas“ veikėja taip nesielgia. Ji turi nubrėžusi sau ribas ir nenori jų peržengti. Be to, mano, kad raktas paliktas būtent tam, kad ji juo pasinaudotų. O be to, jei jau vyras nori tą dienoraštį parodyti, vargu ar galima tikėti tuo, kas ten parašyta. Tad „mano vyras gali rašyti ir galvoti, ką nori, o aš darysiu tą patį. Šiemet pradedu rašyti savo dienoraštį.“

Čia ir prasideda intriga: dviejų dienoraščių puslapiai pasakoja lyg apie tuos pačius dalykus, tačiau paslapčių ir klausimų dėl aprašomų situacijų priežasčių nesumažėja, netgi sulig kiekvienu puslapiu daugėja, nes tiek vyras, tiek žmona mano, jog kitas sutuoktinis skaito kito išsiliejimus popieriui, nors tuo pačiu abu savo dienoraščiuose teigia, kad to nedaro. Toliau skaityti Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI „Raktas”

KASHIWA DAISUKE – 5 Dec. [MIDI Creative / noble; 2009]

jk_cxca-1246Kai girdžiu arba pats vartoju sąvoką „įdomi muzika“, tai paskutiniu metu turiu omeny Kashiwa Daisuke. Japonas šiemet išleido albumą „5 Dec.“. Nėra jis toks vientisas, koks buvo 2007-ųjų „Program Music I“, tačiau įdomios, eksperimentinės ir plataus emocinio užtaiso muzikos mėgėjus turėtų sudominti.

Tai tikras neformatas ir atradimas įvairių žanrų sintezėje. Sunku su kažkuo palyginti. Na, nebent kažką sakytų toks sakinys: Benn Jordan iš „The Flashbulb“ išprotėja ir ima pranašauti, kaip tolimoje ateityje vienoje grupėje susijungs „The Cinematic Orchestra“, Trent Reznor, M83, Jeff Beck, Flica ir George Winston ir, žinoma, visi jie bus taip pat išprotėję. Net toks apibūdinimas tolimas nuo girdimo audinio. Toliau skaityti KASHIWA DAISUKE – 5 Dec. [MIDI Creative / noble; 2009]

Namų k/t : OKURIBITO / Išlydėtojai (Išėjusieji) [2008; rež. Yôjirô Takita]

Paprastai apie kiną stengiuosi neišsižioti, nes jau ne vienas mane yra apšaukęs šios svarbiausios meno srities anafalbetu. Leisiu padaryt tai dar kartą ir vadovaudamasis jau pradėta namų kino filmų pristatymo struktūra parekomenduosiu japoniškąjį „Okuribito”.

Vienu sakiniu: Mirtis visad tūno šalia – nebijokit jos.

Apie: Kai išformuojamas orkestras, violončelistas Daigo su žmona išvyksta į provinciją, į gimtinę, kur praleido vaikystę, į namus, kuriuos dar vaikystėje paliko tėvas, susiradęs kitą moterį, į namus, kur kažkada gyveno ir vienatvėje mirė Daigo mama. Daigo per klaidą įsidarbina laidojimo agentūroje: jo darbas nuprausti mirusiųjų kūnus ir atlikti atsisveikinimo ceremonijas. Toliau skaityti Namų k/t : OKURIBITO / Išlydėtojai (Išėjusieji) [2008; rež. Yôjirô Takita]