Žymų Archyvai: Jurgis Kunčinas

JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes“

“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…
Евге́ний Ива́нович Замя́тин (1884-1937)

Mes, visi kaip vienas, judam tame pačiame vežime. Keliamės, rengiamės, valgome, mylimės, dirbame, ilsimės. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienam kasdieniškam veiksmui yra nustatyta seka: žadintuvas skamba tik 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 triūsiate visuomenės labui, o 22 ½ skambutis pasako, kad laikas gultis. Turite privalomus pasivaikščiojimu, tiksliai sureguliuotą maitinimosi grafiką. Asmeniniams reikalams skirtas laikas nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 ir tai idealistiškai svajojate, kad būt gerai tas 86 400 sekundes išnaudot tobulos valstybės reikalams, o ne beprasmiams individualiems veiksmams.

Taip bent svajoja D-503, vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų, Jevgenijaus Zamiatino romano „Mes“ herojus. Zemiatinas pasakoja apie utopiją, miestą-valstybę Žemės ateityje. Dviejų Šimtų Metų Karas, po kurio išgyveno tik 0.2 procento gyventojų, jau praeity, miestus jungę keliai seniai užžėlė, o sėslumą užtikrina Žaliosios Sienos. O kam keliauti kažkur? Laimės formulė atrasta ir visiems prieinama. Toliau skaityti JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes“

KNYGA. Jurgis Kunčinas „Tūla“

Visų pirma, ši knyga apie denatūratą – visokį, bet ne apie kokį škotiškąjį, burboną ar prabangią vodkę: greičiau apie tokį, kurį vadinam rašalu ar actu. Man seniai aišku, kas sieja knygą su alkoholiu, nors, tiksliau, reiktų sakyti „man aišku, kodėl didžiuma Lietuvos rašytojų yra prasigėrę“. Kaip ir didžiuma skaitytojų: šie taip pat nesigiria sveikata; jeigu ne veizolai, tai kepenys pareina: pats patyriau tą savo apžėlusiu kūnu. Pradedu kokį išliaupsintą mūsuose sukurptą skaitalą, tai tuoj ir griebiuosi taurelės, kad būtų įdomiau, kad akys ir mintys neužsnūstų, kad viskas gražiau atrodytų, tiesa, to nebuvo skaitant mūsų plikagalvio „3 s dangaus“, bet tai buvo senokai ir po to dar buvo ne vienas briedas, kuris skatindavo čiupti stiklinaitę taurybės ir pamiršti, kad pradėjai, ko niekad nepabaigsi. Su panašiu išankstiniu nusiteikimu atsiverčiau „Tūlą“, ale neteko daug sveikatos pagadinti zeigiojant amžinatilsio Kunčino meilės išpažintį. Gal todėl, kad tarp eilučių plaukiojo daugiau svaiginančio literatūrinio ir dvasios spirito negu mano spintelėje, gal todėl, kad tokios stilistikos raizginio neregėjau nuo vidurinės laikų, kai buvau verčiamas narplioti lietuviškomis raidėmis nelietuviškai sukurptą „vėl saulelė budina svietą…“, kas tada atrodė (ir dabar atrodo) neapčiuopiama beprasmybė, kurioje grožį gali užveizėti tik profesoriai ir daktarai. O girdėjau, kad „Tūla“ irgi jau įsprausta į mokyklinukų būtinuosius zeigiojimo sąrašus – nėra tas blogai, bet ar supras nepatosiškai geriantis jaunimas subtiliai prasigėrusio senio raideles, ar įsikirs, kad ne dėl jų skaitymo ir analizavimo kančių, o dėl pačios Tūlos buvo imtasi šitų nelinksmų užrašų, kad tik dėl jos buvo pastatytas popierinis monumentas, kuris dar ilgą laiką skleis pasauliui socialistinės Lietuvos laikotarpio alkoholinės meilės aurą. Kad būtų aiškiau, galiu praskleisti turinio užvalkalą: apgailėtinas, prasigėręs valkata – tai yra pats nepakartojamasis Jurgis, palikęs vaikingą šeimą, gyvena mylėdamas gyvenimą, vyną, moteris, meną, Vilnių ir Tūlą, nors dėl gyvenimo nesu tikras, ypač dėl „ikitūlinio“ periodo, kai nežinodavo nei kur nakvos, nei ką gers, nei su kuo, ar sulauks „Valkatų gaudymo savaitės“, ar ne.

Toliau skaityti KNYGA. Jurgis Kunčinas „Tūla“