Niekaip neprisėdu aprašyti. Na, bent kronikai. Net nežinau kodėl, gal dėl to – kad daug įspūdžių? Ir tuos įspūdžius reiktų sudalinti – į „iš vidaus” ir „iš išorės”, nes mačiau šiek tiek ir kitas puses. Bet gal pradėkime visgi nuo penktadienio vakaro, beveik „iš išorės”.
Trečiadienio vakarą – jau 60 rezervacijų. Ženklas geras! Tai štai, truputį vėluojama. Dėl to, kad toje pačioje patalpoje prieš tai buvo kitas koncertas ir koncertuotojai susirinko drapanas likus visai nedaug laiko iki „Visų savų”. Savanoriai nerimsta – „renkasi žmonės, ką daryti, ar jau leisti, kur sąrašas”? Martynas, šokdamas aplink pultą su mygtukais ir bandydamas checkinti grojikus, keikiasi ir barasi, o dar išryškėja pyragų trūkumas, o dar nėra sąrašo, o dar Justina išrauna laidą iš gitaros neįspėjusi… Aš žvilgčioju į laikrodį ir matau, kad jau reikia traukti atvežti vakaro žvaiždės Andriaus Kulikausko. Praveriu S. Vainiūno namų duris ir išsižioju: tandrynkšt, eilė! Ir ne tai, kad laiptinėje eiltė, o eilė žemyn per visus laiptus… Skubu žemyn, sveikinuosi su draugais ar pažįstamais, eilė tęsiai žemyn per tuos du aukštus ir dar… Už durų. Bitute pilkoji, mes čia ką, mauzoliejų atidarėme? Eilės gale stovintys pažįstami jau atsargiai teiraujasi – ar verta laukti? Užtikrinu, kad verta, šoku į mašiną. Pakeliui dar du kitų skambučiai – ar verta laukti? Verta, velniai rautų, verta, tai bent, anšlagas! Toliau skaityti Visi savi 2 @ S.Vainiūno namų svetainė, 2009-04-03
