Man atrodo, patys „Ministry of Echology” nesitikėjo tokio srauto, koks suplūdo balandžio 3-iąją į „Lofto” erdvę. Nesitikėjau ir aš, kad teks pečiais ir alkūnėmis pasidarbuoti atėjus į negirdėtos grupės debiutinio albumo pristatymą. Grupės, apie kurią, tiesą sakant, neturėjau jokios išankstinės nuomonės, nes nebuvau nei girdėjęs, nei pavadinimo iš pirmų kartų nesugebėjau įsiminti. Vienok, tai buvo iki tol, kol MoE nepristatė savo „Notes & Quotes”. O pristatymas tikrai neleido nustygti vietoje. MoE dešimtukas (jei gerai suskaičiavau) kilnojo stogą, skleidė užvedantį dub‘ą/(roots) reggae, kokio iš lietuvaičių tikrai nesitikėjau. Stipriausia buvo merginos, mušamieji ir pučiamieji. Merginos – nes mokėjo ir pataikė į taktą (ne taip, kaip berniokas, bandęs dainuoti iki Eazystyle MC), mušamieji – kad mušo, pučiamieji – kad per nago juodymą betrūko iki to, jog išgirsčiau partiją iš Groove Armada „Superstylin”. Bet neišgirdau, nes visgi tai buvo regis su sava, kiek marihuaniška, monotonija, kurios MoE gyvame pasirodyme sugebėjo išvengti. Toliau skaityti MINISTRY OF ECHOLOGY gyvai ir albume „Notes & Quotes”
Žymų Archyvai: kaip man atrodė
[kaip man atrodė:] MOGWAI @ Koncerthuset, Copenhagen, 2014-03-25
Laukti mėgstamos grupės pasirodymo du mėnesius yra niekis palyginus su tuo, kai iki jos koncerto lieka dvi dienos. Tos dvi dienos yra niekis palyginus su jausmu, kuris apninka iki koncerto likus dviems valandoms. Paskutinės dvidešimt minučių – tikras košmaras, kai norisi užmušti gitaros derintoją, kuris jos skambesį išbando jau aštuntą kartą. Tada pasilenkia prie efektų pedalų ir ilgai žiūri į juos jungiančius laidus. Kai jis sušaukia kitų scenos darbuotojų simpoziumą ir į tuos laidus jie pradeda žiūrėti penkiese, norisi išsitraukti automatinį ginklą.
Mogwai labai tiko šiam vakarui, kuris siautė aštriais vėjo gūsiais ir šaltu horizontaliai lyjančiu vandeniu. Miestas pakvipo jūržolių aromatu. Tetrūko tik trifidų, šmirinėjančių tarp šaltos, bet estetiškos modernios skandinaviškos architektūros. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] MOGWAI @ Koncerthuset, Copenhagen, 2014-03-25
[kaip man atrodė:] WHEN SAINTS GO MACHINE @ „Loftas“, Vilnius, 2014-03-15
Buvo labai gerai. Išskyrus tą nesąmonę su laikais. O nesąmonė yra tokius pasirodymus pradėti po vidurnakčio. Aš suprantu, kad būtina parduoti kuo daugiau gaiviųjų, bet tai yra nesąmonė, nes, jeigu, žmogau, tu normalus ir šeštadieniais nesitūsini iki paryčių, tai turi vidurnaktį ruoštis paklausyti mylimo atlikėjo. Buvo kas išsiruošė, buvo ir kas būtent dėl laiko skipino šitą reikalą. Aš išsiruošiau. Nors ir ne nuo pačių pradžių, bet taikiau ir pataikiau ant ba.. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] WHEN SAINTS GO MACHINE @ „Loftas“, Vilnius, 2014-03-15
[kaip man atrodė:] GARBANOTAS BOSISTAS @ „Loftas”, Vilnius, 2014-03-08
„Garbanotą bosistą” ar, tiksliau, dalį jų, pirmą kartą išgirdau akustiniame amplua viename privačiame vakarėlyje. Buvo labai labai intymu, gražu, nebanalu ir atmosferiška. Žinoma, skambėjo visai kitaip, nei tada, kai jie su gitaromis ir kitais elektriniais įrenginiais imasi kurti pilnos sudėties pasirodymą.
Taigi, kovo 8-oji, „Loftas”, stalelis su tulpėmis ir gvazdikais, kurių niekam nereikėjo, tirštai jaunų žmogėnų (tikrai mažiausiai keturiskart daugiau nei buvo „Glasvegas”) ir neaiški „Garbanotuosius” apšildanti grupė. Pastaroji, kol nepasikeis pavadinimo, tikrai liks neaiški, nes net keliskart matęs afišą nė vieno jų pavadinimo žodžio nepamenu. Iš pradžių tie „neaiškieji” supliekė tokį visai padorų ir nekuklų folk’n’rolą, bet po pirmųjų dviejų gabalų daugiau jokio kozirio iš rankovės nebeištraukė. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] GARBANOTAS BOSISTAS @ „Loftas”, Vilnius, 2014-03-08
[kaip man atrodė:] THE NATIONAL @ Alexandra Palace, London, 2013-11-14
The National Europoje. Ir ne festivalyje. Kaip neaplankyti? Nors kiek ilgokai teko jaukintis „Trouble Will Find Me”, bet tai kas. The National buvo ir yra mano mylimiausia grupė, kurią reikėjo taip – akis į akį – susitikti savo gyvenime. Dar liko R.E.M. Matyt, nebeliko (o buvo realus šansas, kuris žlugo dėl vieno megztuko istorijos). Ir The Church. Gal kažkada užsuks į senąjį žemyną. Bus galima ramiai numirti.
Bet grįžtam prie nacionalinių vertybių. Du paeiliui vakarai. Du sold-out’ai. Viena komanda su vadu Mattu Berningeriu, kurio baritonas, matyt, yra visas trečdalis The National.
Pradžia: kameros rodo ekranuose kaip jie pajuda scenos link, stoja į savas vietas, bet kolonėlėse dar tebeskamba Sharon Van Etten „Magic Chords„. Taip ir nesupratau, ar čia toks specialus užmanymas, ar tiesiog kažkas nesudirbo, bet įėjimas buvo keistokas. Vienok tuoj dėmesį paėmė Mattas, kuris gyvai su suvelta ševeliūra, akiniais ir ryžtu priminė ir tik iš lovos išverstą poetą, ir Camden Towno turgų, kuriame apstu marškinėlių su Heisenbergu iš „Breaking Bad” (trūko tik srybėlės).
Abiem delnais čiupo už mikrofono ir leidosi svaiginti. Nelabai ta poza kito veik iki pat pabaigos. Galima buvo užsimerkti ir nesmerkti. Leistis nešamam visų tų baladžių, lėtų ir ritiškesnių. Galima buvo niūnuoti. Ar dainuoti. Aplink tai ir tevyko. Melancholiško roko koncertas, kuriame mažai iškeltų rankų ir judesio, bet daug jausmo, vidinės ugnies ir supratimo – vieningo supratimo ir bendrumo tų ištakų, iš kur National semia savo muzikinius ir tekstinius šešėlius.
„Sorrow found me when I was young / Sorrow waited, sorrow won.”
Tada pirmą kartą perbėgo šiurpuliai.
Gražu buvo stebėti ir girdėti, kaip grifo stuktelėjimu į grindis išgaunamas reikiamas garsas:
Na, visgi čia ne L.C., kad suimtų nuo pirmųjų akordų ir nepaleistų penketą metų. Bet jokių priekaištų: projekcijos, apšvietimas, garsas, atsidavimas melancholijai, baritonas, styginiai, pučiamieji lipo į vienį. Net tos, jau keli albumai pamirštos pykčio iškrovos, per „Abel” ir bisui atliką „Mr. November” (kaip be šios tokį gražų lapkritį) buvo vietoje ir laiku.
Tik kiek dėmesio Mattas publikai gailėjo. Lyg gyvenimo ir koncertų užkankintas (net savo žmoną gimtadienio proga sveikina skiriamas Atlanto), lyg pavargęs nuo rudens, lyg uždaro būdo, lyg nuolatos tokioj būsenoj įsisupęs. Lyg… Nepažįstu aš jo. Nepažinau iki galo. Nei Matto, nei The National. O maniausi perpratęs per tas pusantros valandos. Kur tau.
Priešpaskutinė „Terrible Love” nuo vidurio ėmėsi darytis tokia crazy, kad net nėjo iš karto suvokti, kas vyksta. Ogi vokalinę partiją pradėjęs Mattas staiga nuo scenos dingo, jo rolę perėmė gitaristas Bryce Dessner ir kiti muzikantai, o Baritonas tuo tarpu rodė siaubingą meilę gerbėjams, lipo ant antitvarų ir maudėsi ant fanų rankų.
httpv://www.youtube.com/watch?v=qXkAzA3wy7E
Ir lyg tokios kulminacijos būtų maža, Mattas grįžo į sceną tam, kad diriguotų miniai pagal Bryce’o puse lūpų šnabždamą akustinę „Vanderlyle Crybaby Geeks”.
Žinot, koks buvo jausmas? Toks, po kurio gali pasakyti „Dėl tokių akimirkų verta gyventi”.
httpv://www.youtube.com/watch?v=X-wl5_Dd9uY
All the very best of us / String ourselves up for love
httpv://youtu.be/SQubjmmbATE
[kaip man atrodė:] THE JEZABELS @ Scala, London, 2013-11-12
Londonas melomanui gali tapti prakeiksmu, kuriame laisvų vakarų be masinančių muzikinių pasirodymų reikia su žiburiu paieškoti. Teko ir šįkart rinktis. Laimėjo The Jezabels iš Australijos. Gi jų debiutinis ilgagrojis „Prisoner” buvo vienas mylimiausių prieš porą metų, o ir iki šiol vis neretai prisimenamas.
„Scala” erdvė sutalpino apie tūkstantį gerbėjų, kuriuos gerą pusvalandį pakankino įkyriai čaižaus vokalo Josef Salvat.
The Jezabels buvo geriau, bet euforijos nesukėlė. Sakoma, ne su papais dainuojama, bet kaip nemačiusiam nė vieno grupės video ir paveiksliuko buvo lengvas šokas, kai į sceną pagrindiniam vaidmeniui išėjo jaunutė, perkarusi, oda apsitempusi vokalistė. Ta, kuri turėjo būti PJ Harvey ir Kate Bush vienoje, pasirodė lyg sadomazohistinį įvaizdį įvaldžiusi Miley Cyrus.
Bet ne papais dainavo. Tik įstabu buvo stebėti ir klausyti iš tokio kūnelio išeinančius garsus. Visgi jie buvo tikri. Gyvi. Dar – mušamieji, sintezatorius ir gitara.
Kiek tuštokai ir vangiai skleidėsi girdėtos ir ne kompozicijos. Jų stiprybė, girdima studijiniuose įrašuose, gyvai neskambėjo kiečiau ar įdomiau. Visas pasirodymas panašėjo į vieno ir to paties gabalo atlikimą. Nors iš priedainių galima buvo atskirti „Endless Summer”, „Long Highway”, „Easy to Love”, tačiau pasigedau kažko kitokio, nei girdėta albume. Pagaliau, kad ir kokio akustinio varianto. Ar muzikavimo profesionalumo. Aišku, naivu iš žalių indie grupių tikėtis virtuoziškumo, bet tada gal bent kokį šou numeriuką suregztų.
httpv://www.youtube.com/watch?v=K61nyKVIE-U
Žodžiu, akys nelabai turėjo ką veikti, ausys – taip pat. Publika, sakyčiau, reagavo adekvačiai – santūriai, be didelio šėlsmo, saikingais plojimais.
Buvo gyvai ir „The End” – naujas gabalas iš Londone su prodiuseriu Dan Grech-Marguerat įrašinėjamo naujo albumo. Puikus, bet šviežumo australų skambesyje neįnešė.
httpv://www.youtube.com/watch?v=XRTwz4Z1_ss
Nesigailiu, kad pabuvojau, bet The Jezabels kol kas dar nėra ta grupė, kurią būtina išgirsti gyvai. Geriau įrašuose.
Foto: photocolours.co.uk