Dar studijuodama lankiausi visų spektaklių premjerose, išskyrus E. Nekrošiaus: taip stipriai jį gerbiau, kad kelerius metus neleidau sau prabangos įžengti į jo teatro šventovę, siekiau tinkamai save parengti, troškau pakankamai subręsti tai stebuklingajai meistro teatro kalbai, pripildytai simbolių ir metaforų. Kai pagaliau išdrįsau tai padaryti, šiurpuliai bėgo nugara ir ašaros tekėjo kone visą spektaklį – „Faustas“ man buvo magiškai hipnotizuojantis, jog nepajutau nei ilgos spektaklio trukmės, nei nepatogių (dar senųjų) teatro kėdžių, nei kaip ir kokiu būdu apskritai tą vakarą grįžau namo. Ne, tai nebuvo mano pačios vaizduotės hiperbolizuotas įspūdis, tai buvo stebuklas, po kurio nublanko visa kita, ką buvau iki tol mačiusi ir patyrusi teatro salėse. O. Koršunovas, R.Tuminas – jie buvo savaip geri, bet jie buvo kitokie, savyje neturėjo tokio galingo paveikaus emocinio užtaiso, kuris E. Nekrošiaus darbuose tiesiog sklandė ore. Visiškai pritariau tuomet rašiusiai R.Vasinauskaitei apie minėto spektaklio „nuotaiką“: „Ji kažkokia nečionykštė, atkeliavusi iš visatos ervių, kartkartėmis nugaudžianti dangaus šviesulių skrydžiais“. Būtent toks, atkeliavęs iš kosmoso erdvių man pasirodė E. Nekrošiaus kuriamas teatras. Vėliau, keliaujant per kitus šio režisieriaus spektaklius, buvau patyrusi ir įvairesnę emocijų, įspūdžių paletę, tačiau kiekvienas jo naujas darbas buvo tikrai nuoširdžiai laukiamas. Bet šįkart būsiu kategoriška: sulaukiau dienos, kai E. Nekrošiaus spektaklis mane išvargino visomis prasmėmis: fizine, moraline, psichologine ir t.t.. Taip išvargino, kad bisą praleidus skubėjau namo. Na, bet apie viską iš pradžių. Toliau skaityti Įspūdžiai iš Eimunto Nekrošiaus premjeros „DIEVIŠKOJI KOMEDIJA”
Žymų Archyvai: Kazlas
Įspūdžiai iš Rolando Kazlo monospektaklio “Geležis ir sidabras”
Kol praeitą savaitgalį visi teatralai lyg susitarę skalambijo italo Castellucci vardą, Vilniuje kur kas mažesnėje salėje ir be tokios didelės pompastikos vyko dar vienas įdomus teatrinis įvykis – Rolando Kazlo monospektaklio pagal Vlado Šimkaus eiles “Geležis ir sidabras” premjera. Spektaklis vyko dvi dienas iš eilės, pilnutėlėje žiūrovų “Lėlės” teatro salėje. Ši salė, man kažkuo panaši į Palangos “Ramybės” kultūros centrą, neturi patogių minkštų kėdžių (tokių kaip LNDT arba LNOBT), bet, pradedant pačia aplinka, baigiant rūbininkais ir įstaigų šeimininkais, visi kuria šarmingą vieningą visumą, kuri dažnai kur kas svarbesnė, nei visi kiti komforto elementai. Kūrėjai poetiniam monospektakliui pasirinkdami šią jaukią, kuklią, nedidukę salę, žengė pirmąjį teisingą žingsnį spektaklio tinkamai atmosferai sukurti.
Rolandas Kazlas jau išankstiniuose pranešimuose spaudai skelbė, kad niekada nebuvo didelis poezijos mylėtojas, bet vylėsi kažkur, kažkaip, kažkada atrasti savo sielai artimą poeziją: “Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto – kaip sielos brolio”. Ir štai, atradęs Vlado Šimkaus eiles, sulaukė to, ko slapta ilgėjosi. Tas atradimas buvo toks stiprus ir svarbus, kad aktorių inspiravo pusantros valandos spektakliui. Toliau skaityti Įspūdžiai iš Rolando Kazlo monospektaklio “Geležis ir sidabras”