Žymų Archyvai: kitos knygos

JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes”

“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…
Евге́ний Ива́нович Замя́тин (1884-1937)

Mes, visi kaip vienas, judam tame pačiame vežime. Keliamės, rengiamės, valgome, mylimės, dirbame, ilsimės. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienam kasdieniškam veiksmui yra nustatyta seka: žadintuvas skamba tik 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 triūsiate visuomenės labui, o 22 ½ skambutis pasako, kad laikas gultis. Turite privalomus pasivaikščiojimu, tiksliai sureguliuotą maitinimosi grafiką. Asmeniniams reikalams skirtas laikas nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 ir tai idealistiškai svajojate, kad būt gerai tas 86 400 sekundes išnaudot tobulos valstybės reikalams, o ne beprasmiams individualiems veiksmams.

Taip bent svajoja D-503, vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų, Jevgenijaus Zamiatino romano „Mes“ herojus. Zemiatinas pasakoja apie utopiją, miestą-valstybę Žemės ateityje. Dviejų Šimtų Metų Karas, po kurio išgyveno tik 0.2 procento gyventojų, jau praeity, miestus jungę keliai seniai užžėlė, o sėslumą užtikrina Žaliosios Sienos. O kam keliauti kažkur? Laimės formulė atrasta ir visiems prieinama. Toliau skaityti JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes”

Knyga: EDUARD LIMONOV „Nevykėlio dienoraštis”

(„Jei pabudęs vieną lietingą pavasario rytą, dar galite pagulėti, susimąstyti ir muzikos kiek paklausęs staiga sąžiningai sau ištarti: „O juk aš šiame gyvenime esu niekas – tik dulkė ar šūdo gabalas.“ – tada jūs dar nesate žuvęs žmogus.”)

Eduardas Limonovas buvo nevykėlis ir yra nevykėlis, tad didi galimybė, kad toks liks ir ateity. Tik amžinas nevykėlis gali parašyti kažką panašaus į „Nevykėlio dienoraštį“. Tam reikia ypatingų gabumų, iš kurių mažiausias ir didžiausias – būti gryniausiu nevykėliu.

Jei kam neaiški termino „nevykėlis“ samprata, tai Limonovas paaiškina: „Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…” Genčiai, kuriai ilgesnį ar trumpesnį savo amželiaus tarpsnį priklausė kiekvienas homo sapiens. Manyti kitaip, ar bandyti kratytis tokio supratimo yra tolygu atvirai pasiskelbti tebesant nevykėliu. Nors nieko tame blogo. Tai netgi labai žmogiška. Štai aš – irgi nevykėlis. Toliau skaityti Knyga: EDUARD LIMONOV „Nevykėlio dienoraštis”

Knyga. HENRY MILLER „Vėžio atogrąža”

Maištinguoju paauglystės periodu buvo toks tarpsnis kada vartojau tik tokį kultūrinį produktą, kuris vienur ar kitur buvo priskiriamas prie draudžiamųjų. Tarp jųjų radosi ir 1994-aisiais išverstas Henry Millerio romanas „Ožiaragio atograža“ – keista trilogijos trečioji dalis. Keista, nes joje aprašomas laikotarpis apima pirmosios dalies „Vėžio atogrąža“ (Tropic Of Cancer) priešistorę.

„Vėžio atogrąžą“ 2007 m. išleido „kitos knygos“, o trilogijos antrosios dalies „Juodas pavasaris“ kol kas lietuviškai neturime. Šiaip ne esmė kuri knyga, kuriai daliai atstovauja. Čia ne koks serialinis trileriukas, kur kiekvienas puslapis pateikia žiojančią skylę, čia – tiesiog aprašoma žmogelio, kai kam susitepusio, kai kam nepakartojamo plevėsos ir drąsuolio, beletrizuota autobiografija. „Atogrąžas“ galima laikyti po pagalve vietoj biblijos, o galima vartoti ir gerojoje vietoje vietoj tualetinio. Kaip kam (ne)patinka.

Biblinės asociacijos man kilo neatsitiktinai, Toliau skaityti Knyga. HENRY MILLER „Vėžio atogrąža”

Laimėk knygą: IRVINE WELSH „Traukinių žymėjimas”

Kontroversiškiausia Lietuvos knygų leidykla „kitos knygos”  vienam G. skaitytojui dovanoja vieną Irvine Welsh romaną „Traukinių žymėjimas”. Knygai  ir pagal ją pastatytam filmui jau lipdoma „kultinių” etiketės.  O leidyklos anotacija skamba šitaip:

Pirmasis Irvino Welsho romanas, pasirodęs 1993 m., sukūrė autoriui šokiruojančio ir vieno talentingiausių mūsų laikų romanistų reputaciją. Tai mozaika iš kelių, į heroiną įjunkusių ar kitaip į savidestrukciją linkusių darbininkų klasei atstovaujančių jaunų škotų pasakojimų apie save. Pagrindinio knygos antiherojaus Marko Rentono gyvenimas yra futbolo, sekso, narkotikų ir netikrų draugų mišinys. Toliau skaityti Laimėk knygą: IRVINE WELSH „Traukinių žymėjimas”

Knyga: TERRY SOUTHERN & MASON HOFFENBERG „Pupytė Kendi”

Skaitydamas “Pupytę Kendi“ pirmą kartą susimąsčiau apie kišeninio formato žanrą. Įprasta, kai tai esti koks detektyvas, trileriukas, meilės romanas ar mokslinės fantastikos kūrinys. Bet, jei tai būtų koks Dostojevskis, filosofinis traktatas ar antikos literatūra, man atrodytų keista ir kvaila knygleidybos perversija. Erotiniam romanui kišenė lyg būtų pats tas simbolis, tačiau viešoj vietoj vyriškiui tokios literatūros skaitymas gali sukelti fizinių nepatogumų, įpareigojančių, prieš pakylant nuo sėdimosios, kūrinį pabaigti ir po to kelis kartus giliai pakvėpuoti.

Nieko neįpareigojantis, lengvas 1958-ųjų Terry Southern‘o ir Mason Hoffenberg‘o romanas atrodo lyg bulvarinė, vulgaresnė, atviresnė Nabokovo „Lolitos“ (1955 m.) versija, pabaigoje metamorfuota į markizo d‘Argens‘o „Teresę filosofę“ (1748 m.). Toliau skaityti Knyga: TERRY SOUTHERN & MASON HOFFENBERG „Pupytė Kendi”

Knyga: WILLIAM S. BURROUGHS „Narkašas”

Lyg tyčia lietuviškai veik vienu metu pasirodė dvi William S. Burroughs‘o knygos: „Narkašas” („Junky“, leidykla „kitos knygos“) ir „Nuogi pusryčiai“ („Naked Lunch“, leidykla „Baltos lankos“), kažkodėl pavirtę „Nuogas kąsnis”, be abejo, žymiai vertesnė, tiksliau – vertingiausia Burroughs‘o knyga, tačiau pakako pamatyti pavadinimo vertimą ir noras skaityti „nuogybes“ praėjo (detalesnį noro praėjimo pagrindimą galite rasti čia), tad ėmiausi „Narkašo“.

Skaityti šią knygą šiandien kebloka. Iš dalies dėl to, kad panašaus siužeto knygų yra ir daugiau (Guy Champagne „Aš buvau narkomanas”, Irvine Welsh „Traukinių žymėjimas”, kad ir lietuviškasis Kosto Kauko „Musei geriau”), aprašoma narkomaniško egzistavimo situacija jau nebestebina, ypač jaunimo, o, kad suvoktum visą knygos chuliganiškumą, turėtum gyventi penktojo-šeštojo dešimtmečio Amerikoje. Tiesą sakant, man „Narkašas“ yra įdomus tuo, Toliau skaityti Knyga: WILLIAM S. BURROUGHS „Narkašas”

AVASPO – Nėra okeano [kitos knygos; 2009]

Avaspo (AudioVisual Asp of Poetry) – pakankamai jaunas reiškinys, susiformavęs aplink poetę Gabrielę Labanauskaitę. Tikriausiai tai natūrali išdava jos organizuojamo audio vizualinės poezijos festivalio „tarp“, kuris jau kelintus metus suburia labai įvairius kūrėjus labai įvairiuose Lietuvos miestuose. Taigi natūraliai leidinys irgi gavosi audiovizualinis.

Jame du diskai: muzikos CD ir video darbų DVD. Kiekvienas iš 10 muzikinių kūrinių turi savo atitikmenį video formatu, bet tuo DVD neapsiriboja, rasime dar papildomus video darbus. Įpakavime taip pat rasime Toliau skaityti AVASPO – Nėra okeano [kitos knygos; 2009]