Žymų Archyvai: Leon Somov

LEON SOMOV & JAZZU „Lees and Seas” [2013]

Geras albumas turi būti geras nuo iki. Nežiūrint to, kad kartais kai ką pakartoji keliolika kartų, o kartais praleidi kokį nevykusį intro/outro eksperimentą ar nykiai įkyrų takelį. Nuo tokių takelių bendro skaičiaus ir santykio su norimais kartoti be galo dažniausiai ir priklauso, kaip visumoje vertinu vieną ar kitą įrašą. Pavyzdžiui, čia apkalbamo tandemo albume „Score” neturiu nei vieno gabalo, kurį norisi kartoti, „Updated” kartojamųjų buvo bene trijulė, o štai daryti next nei viename iš minėtų albumų nesinorėjo. Buvo juose visuma. Konkreti, suprantama, plaukianti viena linija. Vienur sudėtingesnė ir įdomesnė, kitur lengvesnė ir harmoningesnė. Dabar gi „Lees and Seas” turi beveidžių, pilkų gabalų, kurie lyg skylės dešroje kelia klausimą „kur lašiniai?”. Tokie nesusipratimai kaip „Bumblebee”, „Think” ir „Where I end You begin” kuo daugiau kartų klausau albumą, tuo labiau erzina. Vienok, trys erzuliai iš keturiolikos lietuviškam albumui nėra daug. Bet kad čia albumas angliškas – tai jau ne taip ir maža. Gerai, kad „Think” ir „Where I end You begin” nukelti į disko pabaigą ir gali būti sėkmingai pamiršti. Bet dar yra ir nemenkų būtinumo klaustukų keliančių „Give me the reason”, Tik tok”, „You give nothing”.

Tiek apie šakneles, kurios gali būti ir nekramtomos, o štai viršūnėlės skleidžiasi gražiai. Tik ar man atmintis šlubuoja, ar ne po „Pretender” pristatymo atlikėjai pasakojo, jog kitas albumas bus toks labiau synthpopinis? Pasakojo, bet nėra čia tokios stilistikos. Na, yra, bet tik tiek, kad ji labiau iškrenta, nei įsipaišo į bendrą meniu. Gi „Lees and Sees” kotas yra: lyriškai ir švelniai, saldžiai ir minkštai, popsiškai ir baladiškai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=xLDzC9JFT6w

You don’t know my name

Albumas klausosi lengvai, bet nestebina ir nesinori kelti Leono ir Jazzu ant aukšto pjedestalo, nes visumoje jie padarė gerų dainų turintį rinkinuką, kuriame vieningos linijos įžvelgti nepavyko. Tokie gitariniai pasunkinimai „Master Blaster”, synthpopiniai išlindimai „Pretender”, „You don’t know my name” ir į vidurį įkištas lietuviškas „Sugalvok norą” tik dar labiau sujaukia visą reikalą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=eiQr0B7JV2c

Lower than the ground

Per albumo pristatymo koncertą porino Jazzu, kad „Lower than the ground”, jos manymu, yra pati geriausia jos su Leonu daina. Galima būtų su ja pasiginčyti, nors albumo atidarymo takelis tikrai skamba stipriai ir skaniai.

Dar kabina akustiška „You and Me” – puikus pavyzdys, kad duetas galėtų pateikti kokybišką akustinį ilgagrojį, kaip ir puikų synthpop albumą, kurios stilistikos minėti takeliai ragaujasi ir kol kas nepabosta. Asmeniškai žavi ir kompiuterizuoto Jazzu vokalo ir minimalaus muzikinio fono lydima „Let me in”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=nSxG3_pQIU0

You and me

Taigi, išskyriau, ką norėjau išskirti. Dar reikia paporinti, kad Jazzu vokalas žavingai Mary J. Blige ir Alicia Keys manieromis atsiskleidžia lėtose baladėse („For V”, „Lower than the ground” ar „You and Me”), tačiau niekaip neįkertu, kodėl albume nėra pritariamųjų vokalų. Albumo gyvas pristatymas akivaizdžiai parodė, kad pritariamieji Jazzu vokalinei plotmei ir visam skambesiui įneša daug papildomų balų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=TxhaUqDH2lM

Pretender

Dar – kur, po velnių, „Tyla”, „Mantaspats”, „Getting nowhere”???

Jazzu minėjo, kad „Lees and Seas” jau penktasis jos ir Leono albumas. Matyt, ketvirtąjį būsiu praleidęs, o jame ir glūdi visas gerumas.

ps. Šaunuoliai, kad nepaliko to budistiško viršelio.

[kaip man atrodė:] LEON SOMOV & JAZZU pristatė „Lees And Seas” @ Teatro arena; 2013-11-09

Apie pradžią. Didžiuliai balionai virš scenos, laiptuota pakyla centre, vienoj šios pusėj ekscentriškų „alavinių” kareivių uniformomis pasipuošę grojėjai, kitoj sofkutė ir pianinas iš piano.lt.

Laiko apsižvalgyti buvo pakankamai. Pradžia neprasidėjo dar 20 min., bet tai nestebino (ypač po valandinio vėlavimo paskutiniame Gaidos 2013 renginyje prarasto laiko tematika). Stebino ketveriukė muzikantų su Leonu priešaky, kurie kaip ir žiūrovai kažko laukė. Paprastai taip nebūna.

Bet „Lees and Seas” pristatymas nebuvo paprastas, nes nebuvo prastas. Tiesą sakant, tai buvo vienas geriausių matytų lietuviško albumo pristatymų. Garsas, vaizdas, apšvietimas, scenografija, režisūra ir kaltininkai, kuriuos pieš tai buvo tekę ne kartą matyti. Veik viskas buvo išdirbta ir tinkamai sudėliota į lentynėles.

Duetas pasirodė jau išaugęs iš sauskelnių – prieš akis turėjau ne tik užu mygtukų stovintį Leoną ir užu mikrafo Jazzu, bet ir gyvus mušamuosius, bosistą, klavišininką, trejetą pritariamųjų vokalų. Tai atitinkamai pridėjo pliusų garsinei vakaro pusei – skambėjo pilniau, stipriau, gyviau, įdomiau nei kada anksčiau.

Apie Jazzu. Baisiai puikios formos. Tiek vokalinės, tiek gabaritinės. Drąsos lyg dar trūksta judesiui, kūniškam atsidavimui savai muzikai, šokiui, kuris lyg retkarčiais išveržia, bet taip neįsibėgėjęs ir nuslopsta.

Apie Leoną. Kaip visad – savo darbą ans jau buvo padaręs iki koncerto.

Apie repertuarą. Kiek kreivai žvelgiu į bandymus pristatant naują albumą sugroti jį nuo a iki z. Dažnai tai nepasiteisina ir klausytojas po kelių naujienų ima nuobodžiauti. Ėėė, duokit senų gabalų. Somovas su Jazzu užlipo ant šio grėblio, bet trenkėsi ne itin skaudžiai. Kai kurie takeliai („Lower than the Ground”, „Sugalvok norą”, „Pretender”) buvo paviešinti jau anksčiau, o negirdėtoji pusė turėjo tokių netikėtai kokybiškų takelių, kurie lipo prie ausies iš pirmojo karto. Akustišką „You and Me” susuokė Jazzu lyg kokia Mariah Carey ar Beyonce, šviesos efektų įrėmintas „Master Blaster” suėjo lyg Muse gabalo koveris, „You don’t know my name” žavėjo choreografiniais pliaukštelėjimais. Tad „next” norėjosi tarti ne taip dažnai, kaip galima buvo pagalvoti. Vienok sumanymas išgroti visas albumo balades nebuvo geras užmanymas, kaip ir nesusipratimas su lyg iš dangaus nukritusiu grigališkuoju choru. Negi Jazzu persirengimo laiką nebuvo galima užimti kažkuo ne taip nutolusiu nuo vakaro koncepto? Manau, buvo įmanoma. Taigi, išmetus nuobodoką, beveidę lyrinę dalį, liktų visa akademinė valanda puikios muzikos ir šou, kurių nebūtų gėda eksportuoti svetur. Rekomenduoju Kaunui ir Klaipėdai, bo „Grand šou” su Alphaville ir Rondo tokią kokybę vargiai išlauš.

Apieėė, duokit senų gabalų”. Nedavė iš vis.

Apie finalą. Buvo jame ko tais susinepatoginęs (gal neužsimetęs) Egis su puokšte rožių. Šokli „Pretender”, per kurią buvo gėda nešokti (gi nerodysi visai salei pavyzdžio). Armagedoniškai šiurpinanti „Sugalvok norą” versija. Pastaroji yra pavyzdys, kaip turėtų skambėti visų, jau atgrotų, dainų koncertinės aranžuotės. Dar – bisui „Tyla”. Triukšmas gužant laiptais į naktį.

Kitkas. Veidelius ir vaizdelius galite pasižiūrėti kad ir čia. Video dar išmaniųjų kamerų savininkai nespėjo į jutūbą įkelti, tai kol kas nebus. Kai bus būtinai prasukite „Sugalvok norą”. Apie patį albumą, cd, bus kiek vėliau – tesusiguli.

LALI PUNA – Our Inventions [Morr music; 2010]

Naujas albumas po penkerių metų. „Our Inventions” iš vokiečių Lali Puna. Manau, prisimenat juos po „The Scary World Theory“ iš filmo „Le conseguenze dell’amore„.

Nieko stebinančio, nieko baisiai novatoriško ar radikaliai kitokio. Ir tas smagiausia. Kiek daugiau vokalo, bet ir tai tik į gerą. Taip, tikriausiai nusivils tie, kam labiau patiko energingoji ir improvizacinė/eksperimentinė Lali Puna elektronikos pusė, tačiau ir čia galima rasti netikėtų posūkių, paanalizuoti muzikinių sluoksnių perpynimą.

„Our Inventions“ aksominį Valerie Trebeljahr balsą lydi vien tolygus romantiškai ramus nakties fonas. Toks, kokį mėgsta Kings Of Convenience, Mum ar lietuviškojo Leon Somov su Jazzu klausytojas. Kompozicijos tiesiog skandina laiką ir ramina hipnotizuojančiu lėto tempo varpelių skambesiu. Toliau skaityti LALI PUNA – Our Inventions [Morr music; 2010]

Leon Somov & Jazzu (gruodžio 10 d., Tamsta) + kvietimas2.

Ką čia ir bepristatinėti – ketvirtadienį „Tamstoje” EP, LP ir kitus pristatinės vieni žymiausių muzikos veikėjų Lietuvoje – Leon Somov & Jazzu. Norisi nueiti? Nesiruošiam laikyti, anaiptol – dovanojam kvietimą dviem. Jums tereikia iki trečiadienio 22.00 adresu muzika[@]g-taskas.lt parašyti atsakymą į klausimą „Kokioje žinomoje Lietuvos grupėje nedainavo dainininkė Jazzu (anksčiau žinoma, kaip Justė Arlauskaitė)?”. random.org nugalėtoją išaiškins ir paskelbs momentaliai! Daugiau informacijos – http://tamstaclub.lt/

LEON SOMOV & JAZZU „Updated” [Silence, 2009]

Mano gyvenime pagaliau vėl nutiko kelis mėnesius nebūtas įvykis – kad ir kaip neigiamai vertinu Jazzu  sužvaigždėjimą, visgi nusipirkau lietuvių atlikėjų Leon Somov & Jazzu albumą “Updated”. Žinoma, pirma buvo “torentinės” versijos perklausa, po kurios pasakiau “gerai, man tinka”. Ne, nebuvo didelės euforijos, tačiau albumas kokybiškas ir svarbiausia – klausomas nuo pradžios iki galo.

Didelių pasikeitimų nuo „Offline EP“ (2007)  nepastebima, šiek tiek mažiau kompiuterinių eksperimentų su vokalu, daugiau dainavimo, visa kita išliko tokiame pačiame  lygyje.

Aštuoni kūriniai plius tris remiksai neprailgsta, gražiai susilieja į vientisą lengvos elektronikos masę. Lengvumą neša Jazzu (Justė Arlauskaitė) vokalas. Jos patirtis „Pieno lazeriuose“ velkasi iš Jazzu paskos: dainavimo maniera ir kompiuterizuotas vokalo tembras dažnai primena Giedrės Kilčiauskienės daržą su Roisin Murphy sodinukais, žinoma, yra ir pačios pasodintų gaidų. Toliau skaityti LEON SOMOV & JAZZU „Updated” [Silence, 2009]