Vaizdas kartais gali padaryti tai, ko nepadarė šimtus kartų girdėtas klausimas: „Ar žinai Cinematikus”? bei daugybiniai bandymai užbombarduoti pašo dėžutę „The Cinematic Orchestra” em pėtrys (patikrinu darbastalį ir akurat – net dabar pora dainų guli).
Pamenu prieš kelis metus klausiau jų „Ma Fleur”, bet tiek ir teliko… O dabar matau kaip sinchroniškai susilieja „To Build A Home” (iš minėtojo albumo) su gamtos stebuklu vadintino filmo „Les Ailes Pourpres” vaizdais ir sunkiai galiu įsivaizduoti, jog tai kada nors išbluks man iš atminties.
Įdomiausia, kad „To Build A Home” filmo garso takelyje net nėra, bet tai menkas praradimas, galų gale. Filmo režisieriai iš karto pasakė, kad iš cinematikų tikisi kažko panašaus į „Ma Fleur” ir užuominų į šį prašymą nesunku atrasti: skolintas vokalas (šį kartą Luo Rhodes), orkestras (nekukliai – London Metropolitan), etc. Kartais „Les Ailes Pourpres” styginių bangomis teka ramiai lyg upė, kartais išdidžiai, romantiškai ir pakiliai, kaip saulėlydis žiūrint į ugnikalnį kitame krante, o kartais žaismingai, kai atrodo, jog perkusinių ir mušamųjų instrumentų gausa yra vienintelis dalykas dėl kurio flamingai sutinka pasirodyti didžiąjame ekrane. Galiausiai, šį kartą, skamba užburiančiai ir pritrenkiančiai. Grožis nežudo – bent jau ne toks.