Šį kartą (dar vieną) Kanų komisija skirdama apdovanojimą už geriausią scenarijų broliams Jean-Pierre ir Luc Dardenne neklydo. „Lornos tylėjimo” gali nemėgti, gali sakyti, kad brolių aštrus socialinis braižas tampa lengvai atpažįstamas, bet tai niekaip nenuneigia fakto, kad prieš akis ir kokybiškas, ir tikrai geras kinas.

Socialinė tema šį kartą – prekyba pilietybe. Kiek ji kainuoja (įvairiomis prasmėmis), kaip ir kur gaunama bei kas nutinka, kai į šiuos nešvarius žaidimus įsitraukia jausmai. Lorna būtų eilinė Albanijos gyventoja su kiekvienam atpažįstamom problemom ir svajonėm, bet įsivelia į istoriją, kuri kruvinu kumščiu ištalžo „Žalios kortos” herojų Gérard Depardieu ir Andie MacDowell gerbėjus. Meno vadovai išėjo namo, kompozitoriai jaukioje salėje repetuoja kažkurio kito filmo muziką, o broliai kuria socrealizmo prisodrintą filmą. Čia yra norma sumokėti keletą tūkstančių eurų Belgijoj gyvenančiam narkomanui, kad taptum jo žmona ir taip įgautum šalies pilietybę; čia normalu vėliau šios santuokos atsikratyti ir pasiūlyti savo ranką kitam pilietybės ieškančiam (šunsnukiui). Gera daryti gera. Už pinigus.

Ir, kad istorija taptų neatpažįstamai pažįstama, žinoma, šiame auksiniame rate turi pasipainioti jausmai. Veiksmas vyksta palengva, be papildomų paaiškinimų iš serijos „dlia asobo tupich” ir net sunku pagauti, kada ši kone mechaniškai tiksliai sustyguota drama įgauna pagreitį. Tiesą sakant, dabar atrodo, kad tai įvyksta jau pačią pirmą filmo minutę, tiesiog tada tu to dar nejauti – žmonės svetimi, problemos nešvarios. Gal todėl kai kam paskutinę minutę norėsis pasakyti „nesąmonė”,  „be ryšio čia kažkaip”  arba „o kur čia moralas?”, bet būtent ekrane slenkantis gyvenimas ir yra moralas. Gyvenimas.

DAR RODYS:
2009 m. sausio 8 d. 19:00

NUORODOS:
k/f „Gala”