Lapkričio mėnesį vykusį nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ vainikavo Justino Marcinkevičiaus pjesės „Katedra“ pastatymo premjera Nacionalinio teatro scenoje. Prieš vertinant spektaklio meninę pusę, norisi pasidžiaugti naujais teatro rinkodariniais sprendimais – galimybe kiekvienam teatro mylėtojui tapti lietuviškos pjesės pastatymo rėmėju, nusiperkant brangesnius bilietus. Šūkiu „Norint prisidėti prie spektaklio statymo nereikia turėti milijono“ teatras demonstruoja kūrybingus spektaklio biudžeto išteklių papildymo būdus.

Visais laikais menas pats save neišsilaikė, buvo priklausomas nuo mecenatų, rėmėjų malonės, valstybės finansavimo, fondų ir pan. Teatro sprendimas kreiptis į eilinį žmogų, siūlant jam tapti spektaklio rėmėju, manau, yra dalis pačio spektaklio idėjos – sumanymo, kuris ir kalba apie tai, kaip, bet kurios srities menininkas visą gyvenimą yra priklausomas nuo „ponų“, remiančių knygos išleidimą, spektaklio pastatymą, kostiumų kolekcijų pristatymus, „ponų“, užsakančių muziką, nurodančių kūrinio kryptį ir pabaigimo terminą. Atrodo, jog menininko profesija yra laisviausia, mažiausiai suvaržyta, bet viskas iš tiesų yra kur kas sudėtingiau. Pačiai dažnai tenka atstovauti „ponų“ pusę, tad žinau, į kokius kompromisus kartais tenka leistis kūrėjams, kad užsidirbtų kasdienei duonai. Tai buvo viena iš „Katedros“ temų, bet ne vienintelė.
Toliau skaityti Įspūdžiai iš O. Koršunovo premjeros „KATEDRA“ →