Tokių albumų, kuriuos mielai būčiau įtraukęs į geriausių 2013-ųjų sąrašą dabar jau priskaičiuoju veik tuziną, tačiau išgirsti jie buvo tik šiemet, bet teisybės ir geros muzikos populiarinimo labui nutylėti apie tai nereikėtų. Ypač apie Melt Yourself Down „Melt Yourself Down”.
Anglų kolektyvo debiutinis albumas griebia stipriai. Ne taip stipriai, kaip paskutinis skandinavų The Thing „Boot!” (kuris per tą stiprumą labiau tinka būti vadinamu ypatingu, tačiau neklausomu), bet taip stipriai, kaip užpernai meilę sakosfonui sužadinęs The Thing ir Neneh Cherry bendras įrašas „The Cherry Thing”.
„Melt Yourself Down” nėra tokie tamsūs ir instrumentiškai nuogi, tačiau, tai ką jie daro su džiaziniais sakosfonais, funkišku ritmu ir afrikietiškais vokalais, sėkmingai veda iš proto ir priveda prie noro pulti ant kelių, raustis po asfaltais ir patekus į pragarą šokti pasiutpolkę su velniais. Kažkoks laukiniškumas, girtų tarzanų šėlsmas ir neišsenkančios energijos pliūpsniai liejasi laisvai, įsupa lyg tornadas ir neišleidžia iš epicentro, apie kurį lakioja nuo žemės atitrūkę namai, veidai, medžiai bei „Release!”. „We are Enough”, „Fix My Life”…
httpv://www.youtube.com/watch?v=T-0ieGt_I60
Ant viršelio galėtų puikuotis užrašas: Įspėjimas. Neklausyti darbe.
httpv://youtu.be/0eoVLfPszeQ