Savo šių metų teatro sezoną pradėjau neeiline premjera – Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga“. Spektaklio eskizą rudenį „Meno fortas“ pirmiausia pristatė Italijoje, Vinčenzoje, istoriniame teatre „Olimpico“, o praėjusį savaitgalį mažoje „Menų spaustuvės” salėje spektakliu galėjo gėrėtis ir ištikimiausi E. Nekrošiaus talento gerbėjai Lietuvoje.
Sukurtas pagal vieną Senojo Testamento knygų, spektaklis pasakoja apie Jobą, kuris, praradęs viską, vaikus, sveikatą, turtus, neatsižada tikėjimo Dievu. Tai jau antrasis Nekrošiaus kreipimasis į Biblijos tekstus. 2004-aisiais jis sukūrė jaudinančią odę meilei pagal „Giesmių giesmę”, tačiau esminiai žmogaus būties klausimai, žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema, pastangos suvokti ir atrasti Dievą, kaip jėgą kuriančią ir griaunančią likimus, yra pastarojo spektaklio pagrindinės temos.
Be abejonės, tokie spektakliai kaip „Jobo knyga“ tikrai yra didelė retenybė „greitai sukramtomų“ pramogų amžiaus kontekste. Apskritai, E. Nekrošiaus spektakliai šiuolaikiniam žmogui esti lyg savotiška sielos sanatorija, kurioje turi galimybę reabilituoti savo dvasines negalias arba, kaip juokavo vienas bičiulis, „dar daugiau jų įgyti“.
Jau kažkada rašiau, jog studijų metais į Eimunto Nekrošiaus spektaklius ilgai nedrįsau kelti kojos, nes nesijaučiau jiems tinkamai subrendusi, nesijaučiau pajėgsianti juos suprasti. Tą žmogišką menkumą, ribotumą dievybių (nebūtinai religinių) akivaizdoje vėl prisiminiau stebėdama „Jobo knygą“, tad sutinku su režisieriaus mintimi, jog spektaklis „Jobo knyga“, pirmiausia, yra ne apie religiją, o apie žmogų, jo egzistenciją, apie amžinus klausimus, kuriuos svarbu užduoti, bet nebūtina tikėtis atsakymų čia ir dabar. Toliau skaityti Premjera! Spektaklis „JOBO KNYGA” (rež. Eimuntas Nekrošius)
„Meno forto“ palėpėje vykstantis spektaklis labiau primena jaukią namų aplinką nei teatro salę. Pats pastatymas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas kaip dvi kapeikos. Istorija irgi ne kažkuo labai išsiskirianti – apie Jį (Povilas Budrys) ir Ją (Viktorija Kuodytė), kadaise buvusius kartu, išsiskyrusius, tačiau supratusius, kad jų buvimas atskirai tiesiog neįmanomas, buvimas kartu – tuo labiau. Po trejų išsiskyrimo metų jie atvyksta į tą patį miestą, kuriame gyveno, kad užbaigtų teisinius skyrybų formalumus ir „beveik netyčia“ ateina į tą patį viešbutį paskutinį kartą pamatyti vienas kitą…