Žymų Archyvai: Michail Šiškin

MICHAIL ŠIŠKIN „Veneros plaukas“

„Veneros plaukas“ — antroji Michailo Šiškino knyga, išversta į lietuvių kalbą. Po „Laiškų knygos“ žinojau, kad tikrai grįšiu prie šio rašytojo, tik nežinojau, jog taip greit. Dar nežinojau, kad „Veneros plaukas“ bus iš tų knygų, kurių pirmieji šimtas puslapių bus įveikinėjami tris kartus ilgiau ir sunkiau, nei likę trys šimtai, ir — jei tai nebūtų M. Šiškinas – greičiausiai būtų numesta net nespėjus įsivažiuoti. Todėl labai stebino faktas, kad 2005-aisiais Rusijoje šita knyga buvo įvertinta ne tik kritikų, bet ir gavo „Nacionalinio bestselerio“ literatūrinę premiją. Lietuvoje tokios knygos niekada nebus skaitomiausiųjų topuose, nes jos per daug sudėtingos masiniam skaitytojui, tad leidžiu sau daryti prielaidą, jog rusų tautos literatūrinis išsilavinimas ir mentalitetas gerokai skiriasi nuo lietuvių.

M. Šiškinas jau daug metų negyvena Rusijoje, šį romaną rašė Šveicarijoje, Prancūzijoje, Romoje ir tai jaučiasi. Savo kūryboje jis sujungia geriausias rusų ir Europos literatūros tradicijas. Panašu, kad Šiškinas, kaip ir jo tėvynainis Gogolis, gali rašyti apie Rusiją tik gyvendamas už jos ribų. Kaip tie įsimylėjėliai, kurie iš per didelės meilės ir ambicijų negali būti kartu, bet neišbūna ir ilgą laiką atskirai vienas be kito.

„Veneros plauke“ pasakojama šimtai istorijų ir jos maišomos be jokių perskyrų: viena po kitos, pačiose netikėčiausiose vietose, kartais sunkiai atskiriant, kad čia jau vėl persikėlėm kažkur kitur — iš Rusijos į Šveicariją, tada į Romą, o iš Romos į senovės Persiją ir t.t.

Tekstas audžiamas iš Rusų vertėjo, dirbančio Šveicarijos imigracijos tarnyboje, monologų ir pabėgėlių istorijų, antra linija — liūdna vertėjo meilės istorija Italijoje, trečioji – laiškai sūnui, kuriuose persikeliama į mitologinius pasaulius, cituojamus iš vertėjo knygų, ir ketvirtoji — garsios dainininkės Izabelos dienoraščių ištraukos, kurios biografiją buvo įsipareigojęs parašyti vertėjas.

„Veneros plauke“, kaip ir „Laiškų knygoje“, nėra gyvų personažų — tik jų imitacija, meistriška kalba aprašyta dienoraščių, protokolų, laiškų pavidaluose. Pabėgėlių ir savo asmenines istorijas, vertėjas pateikia klausimų-atsakymų forma. Dažnai atsakymas skamba kaip klausimas, o klausimas — kaip atsakymas.

Romane ištisi puslapiai, pastraipos, sakiniai, žodžių junginiai skaitytojui gali neturėti tarpusavio ryšio. Dėl tokios pasąmonės srauto technikos kritikai suskubo „Veneros plauką“ prilyginti garsiajam Jameso Joyce’o „Ulisui“. Abu kūriniai turi daugybę panašumų: abiejuose kasdienybė susipina su mitologija, veiksmas vyksta keliose šalyse, praeitis persipina su ateitimi, keliaujama ne tik per pasąmonės zonas, bet ir per padriką kultūrinių, asmeninių ir kasdieninių prisiminimų kratinį, per visus nuotaikų ir atmosferos virpesių užkampius.

„Veneros plauko“ pavadinimas, kilęs iš lotyniško augalo Adiantum capillus-veneris, turi ir simbolinę reikšmę — tai meilė, kuri persmelkia viską, tai gyvybės dievas. Rusijoje šitas augalas puoselėjamas namuose, nes be žmogaus šilumos neišgyventų, o Italijoje – tai piktžolė. Palengva sau siūruoja vėjyje jau šimtmečių šimtmečius. „Augau čia iki jūsų Amžinojo miesto ir po jo augsiu.“

„Veneros plaukas“ nėra meilės romanas, bet be abejonės — apie meilę.

„Šiame pasaulyje niekas neišnyksta… Liovęsi mylėti vieną, prieraišumą tučtuojau perkelia kitam – net šito nesuvokdami, o manydami, kad nieko nemyli,— paprasčiausia apsirinka. Jei net nemyli žmogaus, myli šunį ar baldus, ir su tokia pat jėga, tik kita forma.“

Vertėjas pasakoja savo meilės istoriją didingame Romos fone, mieste, kuris jo žmonai vis dar primena jos pirmąjį autoavarijoje žuvusį vyrą. Vyrą, kurį ji tikriausiai iki šiol tebemyli, ir, kad ir kaip besistengtų vertėjas jai atverti naujus, kitus pasaulius, kurie priklausytų tik jiedviems, ji visada pasirinks likti ten, kur buvo laiminga su kažkuo kitu.

Beje, ši istorija turi nemažai autobiografinių sutapimų su paties autoriaus gyvenimu. Ši linija man patiko ir dėl taiklių autoriaus įžvalgų apie pačią „kūniškąją Romą“, miestą, kuris prasideda tik tada „kai užeini į barą ir stovėdamas išgeri pirmąjį espreso puodelį“.

Tuo tarpu iš dainininkės Izabelos dienoraščių nedingsta jausmai ir aistros, keičiasi tik meilės objektų adresai ir miestai, kuriuose vyksta veiksmas, o lygiagrečiai atskleidžiamas ir jos virsmas scenos karaliene, užvaldančia pilnas koncertų sales, miestus.

Liūdnai nuostabi policininko ir Tanios bei jos sūnaus Romkos meilės istorija.

„Va žiūrėjau į telefoną ir ūmai pagalvojau: jei Tania dabar čia paskambins – būna gi pasaulyje stebuklų – ir paklaus: „yra naujienų?“ – žinai ką jai atsakyti.
Aš atsakysiu: „Yra. Aš dar labiau tave myliu“.

Stiliumi „Veneros plaukas“ ir „Laiškų knyga“ lyg ir panašios, bet pastaroji man pasirodė labiau išgryninta, labiau vientisa. „Veneros plaukas“ — daugiaplanis, daugialypis, fragmentins romanas, todėl vieningų nuomonių, manau, apie jį nebus ir negali būti. Šio romano stiprybės — rašymo stilių įvairovė, turtingas žodynas, intelektualus, kūrybingas teksto audinys, jaudinančios istorijos. Jau charakteringa Šiškino prozos ypatybe tampa žaidimas su laiku ir erdve, kurie galiausiai apsijungia į vieningą polifoniją. Todėl jo kūriniai labai muzikalūs, plastiški.

Vieninteliai „Veneros plauko“ trūkumai — lėti minėti pirmieji šimtas puslapių ir tai, jog greičiausia po metų nieko neprisiminsiu iš šios knygos. Tokios knygos kaip „Veneros plaukas“ ar Elos Lentang „Akmeniai klevai“ yra skirtos momentiniam skaitymo malonumui. Jose nėra aiškaus, vientiso siužeto, nėra vienos istorijos, todėl atmintyje greičiausia išliks tik nuotrupos, menkniekiai. Bet, kaip rašė viena iš knygos herojų, „o gal kalbėtis apie menkniekius ir yra svarbiausia..?“

 —–

Informacija apie knygą: [romanas] / Michail Šiškin; iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius : Vaga, 2013. – 397, [2] p. – ISBN 978-5-415-02325-7

error0

LENA ELTANG „Akmeniniai klevai“

Kaltė apskritai neturi savo gyvenimo – tai taip pat tikra, kaip tai, jog ji gali atimti tavąjį. Kaltė – tai pats šulinys. (277).

Žmonės myli tave už tai, kad jog jiems nereikia įsitempti, stengiantis suvokti tavo žodžius ir poelgius. Atstumas tarp tavęs ir žmonių turi būti ankštai prikrautas, galvojo Saša, leisdamasi Harboro Keliu, žmonės nori remtis į pažįstamas komodas, aplenkti žinomus veidrožių užutėkius. (152).

O būna ir taip: puikaus rašytojo darbas yra neverčiamas, kadangi vertėjai bijosi, jog nesusidoros su tankiu kūrinio kalbos audiniu. Taip, anot vertėjo Vlado Braziūno, nutiko ir su rusų rašytojos Lenos Eltang kūryba: jos kūrybos sąskaitoje jau susikaupė keletas poezijos ir prozos kūrinių, o lietuvių skaitytojams nubyrėjo tik keletas eilėraščių vertimų. Laimei, kad Braziūnas šį nesklandumą ištaisė ir prieš keletą metų pasirodė antrojo Lenos Eltang romano „Akmeniniai klevai“ sklandus vertimas į lietuvių kalbą.

Asketišką „Akmeninių klevų“ viršelį puošia vienišaujančios moters profilis: sunku būtų įsivaizduoti tinkamesnį viršelio piešinį, nei Daivos Staškevičienės darbą pavadinimu „Kukli asmenybė“. Mat viršelio portretas, apipintas nedalijamais simboliais ir įvaizdžiais, rezonuoja su knygos pagrindinės veikėjos Sašos Sonli daugialypumu. O taip skaitytojas taip pat įspėjamas ir apie knygos „svorį“: besitikintiems, kad knyga tiks lengvam paskaitinėjimui prieš miegą, teks šiek tiek nusivilti. Nes šio romano skaitymas (kaip ir viršelio piešinio šifravimas) reikalauja atidos ir kruopštumo, bet skaitytojui už pastangas bus su kaupu atlyginta – pamažu atsivers sudėtingas ir gilus knygos personažų pasaulis.

„Akmeniniai klevai“ – pulsuojantis, iš laiškų, dienoraščių ir knygos „Paveiksluota žoliaknygė“ ištraukų sulipdytas dviejų žmonių susitikimo pasakojimas. Lena Eltang personažus kuria pamažu, kruopščiai, po dalelę: pagrindinių veikėjų Sašos Sonli ir Luelino Stounberio dabarties laikas fiksuojamas jų dienoraščiuose, o praeities eskizą piešia „Paveiksluotos žoliaknygės“ knygos ištraukos bei veikėjų laiškai.

Iš pradžių, tik panirus į teksto skaitymą, Luelino ir Sašos dienoraščiai, o taip pat įsiterpiantys Sašos pamotės, sužadėtinio ar Luelino kaimynės laiškai, rodos, visai nesusiję, tačiau galop veikėjai suartėja ir išryškėja rašytojos kuriamas sudėtingas, daugiasluoksnis pasaulis.

Knygos pagrindinė veikėja Saša Sonli – rusės ir anglo dukra, pensiono „Akmeniniai klevai“, kuriame neauga nė vienas klevas, šeimininkė. Nebeturinti tėvų ir net tolimų artimųjų (pamotė Heda ir netikra sesuo Drina – išvykusios), Saša lieka jaukintis pasaulio, kuriame pulsuoja jos vienatvė: „Paveiksluota žoliaknygė“, kurioje talpinama visas mamos išmanymas apie augalus, yra vienintelis likęs jos ir Sašos saitas, todėl knyga – brangi kaip niekad. Slėpdama savąjį jautrumą, Saša su išoriniu pasauliu bendrauja savaip: atstumia sužadėtinius, beveik neturi draugų, o galiausiai – netgi nustoja kalbėti. Jos dienoraštyje susikaupia neaiškios kaltės jausmas, juntamas „kitoniškumas“ (aplinkiniai, dėl Sašos didelio susidomėjimo augalais, laiko ją ragana), atsiribojimas, o kartu ir begalinis noras turėti artimą: „O tėtis mirė, nes Heda jo nemylėjo. Nuo šito daugelis miršta, štai aš, pavyzdžiui.“ (82 psl.).

Štai Luelinas Stounberis – profesionalus alkoholikas ir vairavimo instruktorius, bandantis gėrimu išplukdyti iš atminties nemalonius įvykius. Vaikystėje, pavyzdžiui, jis kiek gėdinosi mamos ir ilgėjosi šeimą palikusio tėvo. Suaugusį Lueliną kankinantys neryžtingumas, bejėgystė, prasiveržia judėjimu į niekur, nesugebėjimu keisti gyvenimo. Tačiau „Akmeninių klevų“ herojų nesinori sprausti į lentynėles „vienišius“ ar „keistuolė“ – tai būtų gėdingas sudėtingų personažų portretų susiaurinimas. Veikiau jau Luelinas ir Saša yra gyvenimo įvykiams jautrūs žmonės, dienoraščiuose negailestingai žvelgiantys į save ir į kitus, apmąstantys gyvenimą ir jų pačių roles jame.

Lena Eltang rašo tirštai, teksto audinys (ypač tai ryšku Sašos dienoraščio fragmentuose) užgrūstas citatomis iš kitų kūrinių: į „Akmeninių klevų“ pasakojimą pasibeldžia ir mitologiniai įvaizdžiui, ir šūsnis įvairių autorių, pvz. Dilano Tomo tekstų ištraukų. Vogtais tekstais autorė nužymi veikėjų situacijas, jų nuotaikas – intertekstai organiškai įaudžiami į neskubrų pasakojimą. Jį dailina ir nenuvalkioti, vaizdingi palyginimai, pvz.: „diena nutrūko nuo pavadėlio ir duodasi ratais tarytum nutrūkęs šunytis“ (126 psl.). Savita Lenos Eltang kalbėsena turbūt viena unikaliausių (ir, kaip jau pagirta anksčiau – puikiai išversta) iš šiuolaikinių rašytojų, ir galbūt vien tik dėl jos verta paskaityti „Akmeninius klevus“.

Ir dar – šį romaną sunku susodinti ant vieno suolo su kokia nors knyga, tačiau tikriausiai glausčiau jį prie kito sėkmingo rusų romanisto Michailo Šiškino „Laiškų knygos“ – tiek dėl abiejuose dominuojančio dviejų žmonių ryšio, tiek ir dėl nuosaikaus viršelio dizaino, tiek ir dėl paties pasakojimo konstravimo ypatybės: savotiško leidimo personažams kalbėti „patiems“, intymiai – laiškais ar dienoraščiais.

—-

Informacija apie knygą: [romanas]; iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius : Vaga, 2011. – 372, [3] p. ISBN 978-5-415-02233-5

error0

MICHAIL ŠIŠKIN „Laiškų knyga“

Kai pasiteiravau šios knygos viename iš didžiausių sostinės knygynų, konsultantas ilgai plušo tarp lentynų, tikindamas, kad vienas kompiuterinėje sistemoje rodomas egzempliorius dar tikrai turi būti likęs. Ir tikrai vienas dar buvo, tik ne lentynose, o dulkėjo sandėlyje. Prieš įteikiant man dar pasitikslino, ar tikrai jos noriu, nes viršelis susitepęs, apdulkėjęs. Užtikrintai atsakiau, kad NORIU. Noriu išgelbėti dar vieną nuostabią knygą iš apdulkėjusio sandėlio, noriu išgelbėti jos orumą, kad netektų šiai save išpardavinėti eiliniame akcijų turguje. O šią apžvalgą nutariau parašyti tam, kad Jus paskatinčiau išgelbėti šios nuostabios knygos likusius egzempliorius kituose knygynuose.

Apie Michailą Šiškiną (Михаил Шишкин. g. 1961) iki šiol Lietuvoje gan mažai buvo girdėti, nors jis vienas žymiausių šiandienos rusų romanistų. Jo prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliumi. „Laiškų knyga“ nominuota Rusijos nacionalinei literatūros premijai „Didžioji knyga“ ir antram pagal svarbą literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“. Tai viena iš priežasčių paskatinusi pasidomėti šiuo autoriumi. Antroji priežastis, kad „Laiškų knygą“ (rus.k. “Письмовник”) išvertė pats Sigitas Parulskis, o tai antrasis kokybės garantas, ir vertimas, turiu pripažinti, labai geras. Nors kažkur skaičiau, kad lietuviškame vertime, žodžių keliais tūkstančiais daugiau negu originale. Na, ir dar trečioji priežastis – tas stebuklingas, magiškas epistolinis žanras, daręs įtaką ištisai rusų ir ne tik jų romantizmo epochai. Romanai parašyti laiškų susirašinėjimo forma visada dvelkia ypatingu intymumu, žavi pikantiškumu ir romantiškomis paslaptimis.

„Laiškų knygos“ atskaitos tašku tampa viena laiminga vasara, kurios, galbūt, niekada ir nebuvo realybėje.. Po jos abiejų herojų likimai pasuka į skirtingas puses. Jinai lieka, jis išvažiuoja į karą. Savo buvimą kartu jie pratęsia laiškais. Toliau skaityti MICHAIL ŠIŠKIN „Laiškų knyga“

error0