Žymų Archyvai: Namų kino teatras

Lietuvos k/t.: „Das Weisse Band“ (rež.: Michael Haneke, 2009m.).

Vienu sakiniu: Naujausias Michael Haneke darbas (kurį nuo 2010 11 26 rodo „Skalvija“).

Apie: norėtųsi pradėti: „visos laimingos šeimos panašios – kiekviena šeima nelaiminga savaip“. Naivus ir pragmatiškas mokytojas pasakoja apie miestelio gyvenimą prieš karą, kuriame ima dėtis keisti, tragiški nutikimai, tačiau kaltininkai nerandami. Gyvenimas nesustoja, šeimų gyvenimai toliau eina savo, kartais iškrypusia bei amoralia vaga, po apylinkes ir toliau blaškosi vaikų gauja.

Kodėl žiūrėti? „Das weisse band“ yra tarsi trijų žanrų (drama/mystery/crime) sintezė, kurių kiekvieno esminiai elementai meistriškai supinti ir atskleisti. Jie maišomi subtiliai, nebanaliai, netgi novatoriškai: jei mistika, tai ne iš serijos „o štai jis ir pabudo“ arba, jei nepabudo, tai nuspręskit patys kodėl; jei yra nusikaltimas, tai ne toks, kad kažkas kažką užvertė, ir paskui visi galvoja, kodėl užvertė; jei drama, tai ne taip, kad visi verkia, kad verktų. Kita vertus, daug erdvės interpretacijai, tad skirta, manyčiau, specifinei auditorijai, pakankamai snobiškai, bet nebijančiai brutalumo. Toliau skaityti Lietuvos k/t.: „Das Weisse Band“ (rež.: Michael Haneke, 2009m.).

Namų k/t: Shall We Kiss? / Un baiser s’il vous plaît [2009].

Vienu sakiniu: Prancūziška meilės istorija su Woody Alleno prieskoniu.

Apie: Jie atsitiktinai susipažįsta gatvėje, kai ji atvykus dienai darbo reikalais, svetimam mieste paklausia, kur būtų galima rasti taksi, o jis pasisiūlo pavežėti. Netikėta pažintis virsta nuostabia diena ir puikiu vakaru, bet kai ateina laikas išsiskirti ir jis nori, kad šis susitikimas baigtųsi atsisveikinimo bučiniu, ji, nors širdis sako kitaip, atsisako, nes… Jie abu turi antrąsias puses, o negali būti tikras, sako ji, jog bučinys bus be pasėkmių: „Prieš pasibučiuodamas negali žinoti ar bučinys bus trumpas ir nereikšmingas, ar ilgas bei intymus“. Tai pasakius ji papasakoja tikrą vieno bučinio istoriją, tačiau su sąlyga, kad jie niekada daugiau nesusitiks. „Apie“ dalį noris reziumuot citata iš vieno JAV kritiko teksto: „Cautionary words are spoken about the dangers of following your heart – and the danger if you don’t“.

Kodėl žiūrėti? Nors Emmanuel Mouret filmas Prancūzijoje pasirodė dar 2007, į mano radarus jis pateko tik šių metų pradžioje, o tai tiesiogiai susiję su juostos pasirodymu JAV kino teatruose. Tie, kurių „Shall We Kiss?“ neužkabins, galės pasiremti jau akivaizdžiu faktu – bent pagal imdb.com filmas nei susirinko kokių kino apdovanojimų, nei buvo jiems nominuotas. Tačiau, neabejoju, kad bus ir tokių kaip aš, kuriems ši istorija pasirodys romantiška, elegantiška ir, kas svarbiausia, šarminga. Toliau skaityti Namų k/t: Shall We Kiss? / Un baiser s’il vous plaît [2009].

Namų k/t.: „Nowhere boy“ (rež.: Sam Taylor-Wood, 2009m.)

Vienu sakiniu: keliskart pasigirdus kreipiniui „John Lennon“, supranti, jog tai filmas apie John‘ą Lennon‘ą.

Apie: juosta, pasakojanti apie dramatišką The Beatles pagrindinio nario John‘o Lennon‘o vaikystę ir jaunystę.

Kodėl žiūrėti? Nelabai ką žinau apie grupę The Beatles ir jos narių gyvenimo peripetijas, todėl „Nowhere boy“ žiūrėjau be didesnio išankstinio nusistatymo ir lūkesčių. Ir nenusivyliau. Pasirodo, žmogus turėjo sudėtingą priešistorę, kurią lėmė painūs šeimos santykiai, motina (vaid.: Anne-Marie Duff), nenorėjusi auginti, griežta, bet, žinoma, mylinti, teta (vaid.: Kristin Scott Thomas). Puikus aktorių tandemas, prieštaringa, ambivalentiška John‘o motina ir teta (nežinodamas, nepatikėtum, kad tai galėtų būti K. S. Thomas – visiškai, sakytume, jai priešingame amplua) daro puikų įspūdį. Pagirtinas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas (Aaron Johnson), tik kiek jis atspindi tikrąjį John‘ą Lennon‘ą – pasakyti negaliu. Toliau skaityti Namų k/t.: „Nowhere boy“ (rež.: Sam Taylor-Wood, 2009m.)

Namų k/t.: „A Single Man“ (rež.: Tom Ford, 2009m.)

Vienu sakiniu: likimo ironija išlenda tada, kai jokios ironijos nereikia.

Apie: apie žmogaus vienišumą, po nelaimės praradus antrąją pusę ir likus vienam. Apie tai, kai viskas pasiekta, bet nėra su kuo dalintis…. Dėstytojas, užknisęs rutina, pavargęs nuo vienatvės, planuoja nusižudyti, bet…

Kodėl žiūrėti? Blogiausias dalykas, pradėjus žiūrėti šį filmą, buvo įtarimas, jog filmas baigsis, tai yra, kad jis apskritai turi pabaigą. Nuo pat pirmo kadro dvelkiantis rafinuotumas, ženklų kalba, sąmojai, intelektualūs pokalbiai, skausmingi, bet geri, monologai… Nuostabiai perteikta nuotaika, nostalgija tam, kas jau lyg ir išėjo, bet dar nepaliko… George (Colin Flirth) draugės vaidmenį atliekanti Julianne Moore – kaip niekada įspūdinga, turbūt po ilgo laiko, būtent iš tų jos atvejų, kai būna „normali vaidyba normaliam filme“ (o ne koks nors, pvz.:„Children of men“). O Colin Flirth sukurtam vaidmeniui apibūdinti tai net nėra tinkamų epitetų – fantastika, ovacijos aukščiausiu lygiu. Toliau skaityti Namų k/t.: „A Single Man“ (rež.: Tom Ford, 2009m.)

Namų k/t.: „Into Temptation” (rež.: Patrick Coyle, 2009m.)


Vienu sakiniu: neblogas holivudinis produktas.

Apie: pas kunigėlį atbėgusi kūningoji moteriškė (vaid.: Kristin Chenoweth) prisipažįsta, kad žudysis, ir pabėga. Nieko nelaukęs, doruolis (o gal ir ne) kunigėlis (Jeremy Sisto) pasileidžia į josios paieškas.

Kodėl žiūrėti? Na nors iš pradžių reikėjo priprasti prie gerietį bevaidinančio J. Sisto (bent man geriausiai pažįstamo iš serialo „Six Feet Under“) amplua, bet visai neblogai susidorojo su jam tekusia našta. Didžių dvasios opų neatvėrė, gal kiek per teigiamas, bet vis dėlto. Sugebėjimas patraukliai parodyti nepatrauklius dalykus (pvz.: netikinčiam – bažnyčią), aišku, jau grynai Holivudo mokykla, bet vis tiek neblogai. Įmesta šiek ironijos, bajeriukų, išlaikyta siužeto intriga – patiko. Toliau skaityti Namų k/t.: „Into Temptation” (rež.: Patrick Coyle, 2009m.)

Namų k/t: „City Island“ [Rež. Raymond De Felitta]

Vienu sakiniu: Keistų šeimų dar keistesni sąntykiai pagal geriausias žanro tradicijas.

Apie: Kai kalėjimo prižiūrėtojas Vince Rizzo (Andy Garcia) iš darbo į savo namus globai parsiveža nesantuokinį sūnų, kuris apie Vince žino tik tiek, jog jis pažinojo jo motiną, melagysčių maišas tik pradeda irti. Čia ir pavydi žmona, kuri niekada netikėjo, kad jos vyras vakarais lošia pokerį ir pats Vince, kuris nė nenutuokia, kad pokeriu dangstydamas aktorystės studijas kelia kur kas rimtesnių įtarimų; sūnus, kuris savo taiklias ir nevaržomai skleidžiamas įžvalgas seksualumo srityje nesibodi pateisinti galvos augliu; galiausiai dukra, kuri nors tėvam teigia ir kitaip, studijuoja nebent ta prasme, kad striptizo šokimas irgi yra didis mokslas. Vieną dieną tai sprogs, klausimas tik kaip ir kada?

Kodėl žiūrėti: Greta „Ink“ [Rež. Jamin Winans] apie kurį buvau užsiminęs geriausių 2009 metų filmų temoje, „City Island“ pretenduoja atsistoti greta labiausiai neįvertintų praeitų metų darbų. Puiki istorija, puikus scenarijus, vaidyba ir labai skoningas humoras. Nors iš pradžių gali atrodyti, kad tai tiesiog eilinis nuotaikingas filmas, kuriame greta poros lengvų šypsenų teišspausi gerą nuotaiką, ilgainiui istorijos lobynui atsiveriant, pasakojimas ir aštrėja, ir juokingėja, kol galiausiai virsta kapitaline drama su ašaras spaudžiančiu finalu. Toliau skaityti Namų k/t: „City Island“ [Rež. Raymond De Felitta]

Namų k/t.: „Tetro“(rež.: Francis Ford Coppola, 2009m.)


Vienu sakiniu: temperamentinga, gražu.

Apie: Berniokas atkeliauja nekviestas pas vyresnįjį brolį, kuris išsižadėjęs savo buvusio gyvenimo, pradedant vardu ir baigiant viso gyvenimo kūryba, bet dialogas pamažu mezgasi ir aiškėja įvairių niuansėlių.

Kodėl žiūrėti? Pirmiausiai, tobulas vaizdas. Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas kadras lyg iš atviruko (atviruko sąvoka… na, žinoma, atvirukai ne proginiai, labiau, tarkim, meniški), kiekviena smulkmena apgalvota:šešėliai, kampai. Vaizdo dinamiką papildo sprendimas išreikšti veikėjų būseną, kad praeitis valdo dabartį, nes pastaroji svarbesnė, ryškesnė: praeitį nufilmuoti spalvotai, o dabartį – ne. Praeitis eina kartu, sudarydami vientisą, psichologinę būseną atskleidžiantį vaizdą, kurį papildo siurrealistinės šokio ir teatro vizijos. Toliau skaityti Namų k/t.: „Tetro“(rež.: Francis Ford Coppola, 2009m.)

Namų k/t.: „Is Anybody There?“ (rež.: John Crowley, 2008m.)

Vienu sakiniu: Mirtis vaiko akimis.Seno ir jauno tandemas.

Apie: Edward’o tėvai namuose įkūrė senelių namus, kuriuose ne tik visi miršta, bet ir vyksta savotiškas „povandeninių“intrigų kupinas gyvenimas. Kol berniuko tėvai šokinėja aplink švelniai pamišusius senukus, mažasis klausosi slapta įrašytų paskutinių senukų apsidūsėjimų, domisi vaiduokliais, pomirtiniu gyvenimu. Atsiradus vyresniam draugui, jie bando vienas kitą pracheerinti, neleisti nusižudyti ir neužsimiršti pseudo anapusiniame gyvenime.

Kodėl žiūrėti? Mano ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas “Is anybody there?” Trečiasis didžiajame ekrane šio neprasto režisieriaus darbas, kurį siunčiausi su didelėm viltim, kad bus bent jau neprastesnis už itin gerą „Boy A“.

J. Crowley nėra koks tai didis novatorius, jis nesiekia šokiruoti, neužpila įtampa. Bet lengvai ir šiltai, su nepaprastu jautrumu pasakodamas istoriją, paverčia ją atpažįstama… Ir net palieka vietos apmąstymams. Simpatija britui Caine‘ui, kurios motyvacija ir taip, manau, aiški („The Cider House Rules”, “The Quiet American”, “Sleuth”), kitaip tariant, du punktai, teikiantys vilčių.