Namų k/t: “City Island” [Rež. Raymond De Felitta]

Vienu sakiniu: Keistų šeimų dar keistesni sąntykiai pagal geriausias žanro tradicijas.

Apie: Kai kalėjimo prižiūrėtojas Vince Rizzo (Andy Garcia) iš darbo į savo namus globai parsiveža nesantuokinį sūnų, kuris apie Vince žino tik tiek, jog jis pažinojo jo motiną, melagysčių maišas tik pradeda irti. Čia ir pavydi žmona, kuri niekada netikėjo, kad jos vyras vakarais lošia pokerį ir pats Vince, kuris nė nenutuokia, kad pokeriu dangstydamas aktorystės studijas kelia kur kas rimtesnių įtarimų; sūnus, kuris savo taiklias ir nevaržomai skleidžiamas įžvalgas seksualumo srityje nesibodi pateisinti galvos augliu; galiausiai dukra, kuri nors tėvam teigia ir kitaip, studijuoja nebent ta prasme, kad striptizo šokimas irgi yra didis mokslas. Vieną dieną tai sprogs, klausimas tik kaip ir kada?

Kodėl žiūrėti: Greta “Ink” [Rež. Jamin Winans] apie kurį buvau užsiminęs geriausių 2009 metų filmų temoje, “City Island” pretenduoja atsistoti greta labiausiai neįvertintų praeitų metų darbų. Puiki istorija, puikus scenarijus, vaidyba ir labai skoningas humoras. Nors iš pradžių gali atrodyti, kad tai tiesiog eilinis nuotaikingas filmas, kuriame greta poros lengvų šypsenų teišspausi gerą nuotaiką, ilgainiui istorijos lobynui atsiveriant, pasakojimas ir aštrėja, ir juokingėja, kol galiausiai virsta kapitaline drama su ašaras spaudžiančiu finalu. Skaityti toliau…

Namų k/t.: „Tetro“(rež.: Francis Ford Coppola, 2009m.)

Vienu sakiniu: temperamentinga, gražu.

Apie: Berniokas atkeliauja nekviestas pas vyresnįjį brolį, kuris išsižadėjęs savo buvusio gyvenimo, pradedant vardu ir baigiant viso gyvenimo kūryba, bet dialogas pamažu mezgasi ir aiškėja įvairių niuansėlių.

Kodėl žiūrėti? Pirmiausiai, tobulas vaizdas. Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas kadras lyg iš atviruko (atviruko sąvoka… na, žinoma, atvirukai ne proginiai, labiau, tarkim, meniški), kiekviena smulkmena apgalvota:šešėliai, kampai. Vaizdo dinamiką papildo sprendimas išreikšti veikėjų būseną, kad praeitis valdo dabartį, nes pastaroji svarbesnė, ryškesnė: praeitį nufilmuoti spalvotai, o dabartį – ne. Praeitis eina kartu, sudarydami vientisą, psichologinę būseną atskleidžiantį vaizdą, kurį papildo siurrealistinės šokio ir teatro vizijos. Skaityti toliau…

Namų k/t.: „Das Weisse Band“ (rež.: Michael Haneke, 2009m.).

Vienu sakiniu: Naujausias Michael Haneke darbas.

Apie: norėtųsi pradėti: „visos laimingos šeimos panašios – kiekviena šeima nelaiminga savaip“. Naivus ir pragmatiškas mokytojas pasakoja apie miestelio gyvenimą prieš karą, kuriame ima dėtis keisti, tragiški nutikimai, tačiau kaltininkai nerandami. Gyvenimas nesustoja, šeimų gyvenimai toliau eina savo, kartais iškrypusia bei amoralia vaga, po apylinkes ir toliau blaškosi vaikų gauja.

Kodėl žiūrėti? „Das weisse band“ yra tarsi trijų žanrų (drama/mystery/crime) sintezė, kurių kiekvieno esminiai elementai meistriškai supinti ir atskleisti. Jie maišomi subtiliai, nebanaliai, netgi novatoriškai: jei mistika, tai ne iš serijos „o štai jis ir pabudo“ arba, jei nepabudo, tai nuspręskit patys kodėl; jei yra nusikaltimas, tai ne toks, kad kažkas kažką užvertė, ir paskui visi galvoja, kodėl užvertė; jei drama, tai ne taip, kad visi verkia, kad verktų. Kita vertus, daug erdvės interpretacijai, tad skirta, manyčiau, specifinei auditorijai, pakankamai snobiškai, bet nebijančiai brutalumo. Skaityti toliau…

Namų k/t.: „Is Anybody There?“ (rež.: John Crowley, 2008m.)

Vienu sakiniu: Mirtis vaiko akimis.Seno ir jauno tandemas.

Apie: Edward’o tėvai namuose įkūrė senelių namus, kuriuose ne tik visi miršta, bet ir vyksta savotiškas „povandeninių“intrigų kupinas gyvenimas. Kol berniuko tėvai šokinėja aplink švelniai pamišusius senukus, mažasis klausosi slapta įrašytų paskutinių senukų apsidūsėjimų, domisi vaiduokliais, pomirtiniu gyvenimu. Atsiradus vyresniam draugui, jie bando vienas kitą pracheerinti, neleisti nusižudyti ir neužsimiršti pseudo anapusiniame gyvenime.

Kodėl žiūrėti? Mano ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas “Is anybody there?” Trečiasis didžiajame ekrane šio neprasto režisieriaus darbas, kurį siunčiausi su didelėm viltim, kad bus bent jau neprastesnis už itin gerą „Boy A“.

J. Crowley nėra koks tai didis novatorius, jis nesiekia šokiruoti, neužpila įtampa. Bet lengvai ir šiltai, su nepaprastu jautrumu pasakodamas istoriją, paverčia ją atpažįstama… Ir net palieka vietos apmąstymams. Simpatija britui Caine‘ui, kurios motyvacija ir taip, manau, aiški („The Cider House Rules”, “The Quiet American”, “Sleuth”), kitaip tariant, du punktai, teikiantys vilčių. Skaityti toliau…

Namų k/t.: „Shrink“(rež.: Jonas Pate, 2009m.)

Vienu sakiniu: užprogramuota būti geru.

Apie: būna pasitaiko, jog ir psichologai turi savo didelių problemų, tokių didelių, kad neina nei sau, nei kitiems pasakyti „viskas bus gerai“. Taip nutiko Henry Carter (Kevin Spacey) –sveikai ekcentriškam įžymybių psichiatrui, kuris, priešingai negu jo, taip pat ekcentriški, pacientai, nesistengia nieko pakeisti ir leidžia sau lengvai kristi. Būdai, kuriais gydė kitus, jam dabar pasirodo visiškai neveiksmingi, kai taikomi jam pačiam.

Kodėl žiūrėti? Labai nesmagu taip pradėti sakinį, tačiau, visi žinome, kokie amerikiečiai yra teisuoliški bei dramatiškai didaktiški. Tai va šito čia nėra. Nėra susikoncentruojama į tai, kad gydytojas rūko žolę bei kitaip svaiginasi. Ir tai, kad jis leidžia laiką su savo dileriu ( Jesus – vaid.: Jesse Plemons), čia neatrodo taip pigiai, kaip galėtų, vien dėl meistriškos vaidybos. Vieni charakteriai yra daugiau antiherojai ( pacientai : Holden (vaid.: Robin Williams) – nesąmoningai prašo Skaityti toliau…

Namų k/t.: „Disgrace” (rež.: Steve Jacobs, 2008m.).

Vienu sakiniu: keistuolis filmas.

Apie: kur skaičiau, ten rašo, jog pagal to paties pavadinimo knygą apie Pietų Afrikos degradaciją ir moralinį nuosmūkį… Bet aš taip nepasakyčiau… Pasakyčiau, kad viskas daug globaliau.

Taigi. Afrika. Gan pašlemėkiškas dėstytojas paįvairinimui suvedžioja vieną savo studenčių, „romanui“ iškilus į viešumą, kyla mažumėlę skandaliukas, bet kadangi visa situacija jam per daug menka, jog rūpėtų, jis, ciniškai burbtelėjęs kažką žurnalistams, susipakuoja daiktus ir išvažiuoja pas savo dukterį, į jos trobelę kažkur laukymėj. O štai ten vyksta žiaurūs dalykai…

Intriga: ją išprievartauja trys vyrai, ji pastoja, be abejo, vaiką ruošiasi gimdyti, horizonte pasirodo vienas iš prievartautojų, o ji jį vadina irgi vaiku… ir praktiškai susituoktų su juo, jei būtų vyresnis… Čia kuriam žemynui būdingas toks elgesys? Skaityti toliau…

Namų k/t:“Away we go“ (rež.: Sam Mendes, 2009m.)

Vienu sakiniu: švelnus parėjimas nuo plebėjiškai saulėtų vakarų prie šaltesnių su pledukais.

Apie: Keistuoliška (jis savaime keistas ir nelabai normalus, ji kiek nuovokesnė, bet nė už ką nesutinka tekėti, tai irgi kelia klausimą, ar ji gali būti normali (džiaukas), jie neturi „normalių“ namų, išvis, teturi vienas kitą (pfi) ir ne pirmo ( o maždaug antro) šviežumo pora pasišauna susirasti naujus namus ir naują miestą sau ir savo būsimam kūdikiui.

Intriga: Naujausias Sam Mendes darbas (nuoširdžiai tikiu, jog nėra nemačiusiųjų „American beauty“ ir vėliau sekusių „Road to perdition“, „Revoliutionary road“), bet šis filmas visai kitoks, jis „Comedy/Drama“ žanro (šaltinis: imdb.com).

Kodėl žiūrėti? Iš principo prisibijau komedijų, tai yra, jų vengiu, bet šįkart, pakerėta režisieriaus pavardės, nesusilaikiau, ir nenusivyliau. Tiesa, iš pradžių šiek tiek kausto įtarumas: ar tik neteks čia greit išjungti tai (turiu galvoje epizodą, kai jie pietauja su tėvais), bet ilgainiui pasirodo išganinga ironija, blaivaus proto šešėliai, kurie leidžia šiai porai daugiau ar mažiau adekvačiai reaguoti į kitas šeimas : motiną, besityčiojančią iš visų, o ypač iš savo vaikų, šiuolaikinį, sveiką gyvenimo būdą propaguojančią mamulę, kuri bijo vaikiškų vežimėlių, nes jie atitolina vaikus nuo jų tėvų, bet turi naujausio modelio automobilį. Kitaip tariant – paradoksai.

Sam Mendes kūryboje veikia tam tikras socialinis angažavimas, kuris, viena vertus, leidžia pasakyti daugiau, negu kad yra rodoma, bet, antra vertus, dažnai tokie ketinimai balansuoja tarp per įkyrios didaktikos, kuri ima darytis nebeskani. „Away we go“, retsykiais išpuola per tą ribą, bet netampa filmu vaikam apie vaikus, kas yra, žinoma, tik gerai.

Kodėl nežiūrėti? „Away we go“ iš tikrųjų yra miksas tiek skirtingų temų tiek iš dalies skirtingų tų temų interpretacijų, dėl to, sakykim, nukenčia pretenzijos laikyki konkrečiai šį filmą „aukštuoju kinu“. O ir pats žanras to neleistų.

Reziumė: Neblogas, bet bus geresnių.

Rekomendacijos po to : žiūrint „Away we go“, kilo įvairių kino asociacijų, tendencingiau ir rimčiau išpildančių konkrečias temas: „The Savages“ – kam patinka suterštos šeimos vertybės ir sarkazmas – kaip bendravimo forma,
„Into the wild“ – kelionės, muzika, vienatvė, „Juno“ – vaikai, humoras.

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…

Namų k/t: “Transsiberian ” (Rež. Brad Anderson, 2008m.).

Vienu sakiniu: Nesunkiai lengvas trileris su mažyčiais lietuvybės prieskoniais.

Apie: Amerikiečių pora, keliaudama traukiniu iš Kinijos į Rusiją, tradiciškai, sulaukia [ne]tikėtų nemalonumų ypač, kai susitinka su kita beveik amerikiečių pora.

Intriga: Larisa Kalpokaitė savo knygoje sakė, kad tai geras filmas.

Kodėl žiūrėti? Esame per mažyčiai, kad pastebėtų pasaulis, bet per dideli, kad nepastebėtume mes patys. Filmas kurtas bendradarbiaujant su Lietuvos kino studija, tad epizodiniai lietuvių pasirodymai kine visada džiugiau paveikia. Iš esmės filmas tokiam vakarui, kai nesinori saldžiausio popso, bet ir ant „valios ugdymo“ tipo filmų taip pat nuotaika neneša. Viskas čia yra gerai : neblogi aktoriai, europiniai kameros rakusai, leidžiantys ilgiau išlaikyti įtampą, mįslė „kas yra kas?“ iki pat filmo galo užkausto prie vaizduoklio. Skaityti toliau…

Namų k/t : „Il y a longtemps que je t’aime“ (rež.: Philippe Claudel, 2008m.)

Vienu sakiniu : Psichologiškai sunkus išbandymas tikram snobui.

Apie: Po 15metų belangėje Juliette Fontaine, kurią vaidina Kristin Scott Thomas („The English Patient“, „The Horse Whisperer“) apsigyvenus savo jaunesnės sesers šeimoje, pradeda gyventi iš naujo, ieško darbo ir kitaip adaptuojasi.

Intriga: Juliette Fontaine buvo nuteista už savo šešiamečio sūnaus nužudymą.

Kodėl žiūrėti: iš pirmo žvilgsnio apgaulingas pavadinimas ( Liet.: „Aš tave mylėjau taip ilgai“), prancūzai ir Kristin Scott – Thomas, rodos, nuteiktų romantiniam vakarui prie vyno taurės, tačiau,o, bet, pasirodo, tatai tiesiog optinė apgaulė. Nuo pirmos filmo sekundės į akį krenta dokumentiškai realistiški kadrai – galbūt bandymas parodyti, jog situacija įtikėtina bet kam, bet kada, taip pat ir visiškai neromantiška pagrindinė jo herojė – stojiška, atšiauri -- kurios neina nei palaikyt, nei nekęst (čia tiem, kas mėgsta susitapatinti su filmo/knygos veikėjais) ir taip sukelia vos ne vidinį konfliktą.

Kontrastas tarp ledinės ledi Juliette ir šiltai šeimyniškos ją supančios, bet jokiu būdu ne jos, ne šeimos, kurie ją palaikė visada, o ne tik dabar, aplinkos tik paaštrina mintyse viso filmo metu besisukantį klausimą – intrigą „kodėl?… Kaip?“

Didelis filmo pliusas, jog ilgainiui viskas atsiskleidžia ne taip, kaip atrodė nuo pat pradžių – charakteriai auga palaipsniui, taip palikdami netikėtumo efektą.

„Socialinėse dokumentikose“ , kur visi labai laikosi, o paskui pratrūksta „staiga“, paprastai visą žiūrėjimą nubraukia pabaiga, bet šiuo atveju, pabaiga padaryta itin preciziškai, neperspaustai, kad pavydėtų ir pats Michael Haneke.

Kodėl nežiūrėti: Emociškai slegia toks šaltumas, neleidžia atsipalaiduot ir žiūrėt filmo, užsidėjus koją ant kojos, dialogai taupūs, bet daug pasakantys, na, o tikro happy end‘o, žinoma, nėra. Jau nekalbant apie lengvą laisvalaikio praleidimą – jo irgi nėra.

Reziumė: vertas dėmesio kino debiutas.

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…

Namų k/t: “Sunshine Cleaning” (Rež. Christine Jeffs) [2009].

Vienu sakiniu: Naujas “Little Miss Sunshine” kūrėjų darbas.

Apie: Rose Lorkowski (Amy Adams iš “Doubt”) jau virš 30, bet ji vieniša mama, kuri užsidirba valydama kambarius. Priversta surasti pinigų, jog išleistų sūnų į privačią mokyklą, ji kartu su seserim imasi purvino, bet pelningo reikalo – tvarkyti patalpas, kuriose žmonės ką tik mirė, žuvo, nusižudė. Baisu? O jeigu pasakyčiau, kad tai kai ko gražaus pradžia?

Kodėl žiūrėti? Naujas “Little Miss Sunshine” kūrėjų darbas – taip filmą dažnai pristato JAV. Ir nors po žodžiu kūrėjas slepiasi ne režisierius ir ne scenarijaus autorius, filmo atmosfera bei meninė forma iš ties stipriai primena ir Lietuvoje rodytą juostą. Skaityti toliau…

Kitas puslapis »