Trečiadienį prasidedantis žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovams pasiūlys net 42 išskirtinius filmus, kurie, kaip teigia festivalio organizatoriai, pasakoja ne itin gražias, tačiau tikras istorijas. Septintąjį kartą vykstantis festivalis į savo programą kasmet įtraukia tiek jau tarptautiniuose kino festivaliuose įvertintus, tiek ir pradedančiųjų režisierių sukurtus dokumentinius filmus, kurie nevengia provokuojančių temų, keičiančių suvokimą apie šiuolaikinį pasaulį.

Šiemet visi dokumentiniai filmai suskirstyti į aštuonias temas, kurios padės „Nepatogaus kino“ žiūrovams lengviau išsirinkti sau įdomius filmus. Be to, festivalio metu laukia ir edukaciniai renginiai bei susitikimai su 17-a užsienio svečių – kino kūrėjų, filmų herojų ir visuomenininkų, pristatysiančių filmus bei dalyvausiančių festivalio renginiuose. Kone visi šie renginiai vyks po filmų peržiūrų, todėl nenorintiems jų pražiopsoti, teks atidžiau sekti festivalio programą.

Tikrasis pasaulio veidas
Aštuonios festivalio „Nepatogaus kino“ kategorijos, į kurias suskirstyti visi filmai, padės kino žiūrovams lengviau rasti labiausiai dominančias temas. Visos jos žada skirtingai pažvelgti į žmogaus teises – nuo technologinio pasaulio problemų, korporacijų bei ekologijos iki pamatinių žmogiškų vertybių, tokių kaip švietimas, pragyvenimo lygis ir saugumas, kurių, deja, net ir šiandien negalime užtikrinti. Ypač ryškiai šie žmogaus teisių skirtumai atsispindės programos temose „Teisė žinoti“ bei „Pasaulis 2015“. Pirmosios filmai kalba apie žodžio ir žiniasklaidos laisvę, apsimestinį naudojimąsi jomis bei didžiąsias pastarųjų metų paslaptis, susijusias su „Wikileaks“ bei „Google“.

Antrojoje, atvirkščiai, daugiausiai dėmesio skiriama, atrodytų, būtinoms žmogaus egzistavimo sąlygoms užtikrinti. Nors Jungtinių Tautų delegatai, prieš penkiolika metų paskelbdami Tūkstantmečio vystymosi tikslus, buvo tikri, kad iki 2015-ųjų pavyks atsikratyti skurdo, prarajos tarp turtingųjų ir vargstančių, sudaryti sąlygas lygybei – visa tai, nepaisant akivaizdžios pažangos, vis dar skamba kaip utopija.

Tibetas ateina arčiau
Itin jautrią temą nagrinės programos „Tibetas iš arčiau“ filmai. Tibeto dvasinis lyderis ir Nobelio taikos premijos laureatas Dalai Lama XIV buvo vienas pirmųjų, atvykusių pasveikinti Lietuvos žmonių, atgavus nepriklausomybę. Tačiau šiandien jau ne mums, o būtent Tibeto gyventojams reikia palaikymo. Ar esame pasirengę atiduoti savo skolą? Klausimas, kuris tikriausiai kilo ne vienam, ypač po pastarojo Dalai Lamos vizito mūsų šalyje ir vėliau kilusių politinių nesutarimų su Kinija.
Šioje festivalio dalyje žiūrovams bus pristatyti du labai skirtingi filmai – „Saulė už debesų“ ir „Ugnis sniego šalyje: susideginimai Tibete“. Spalio 25-ąją, po pirmojo iš jų, „Skalvijos“ kino teatre „Nepatogus kinas“ pakvies savo žiūrovus ir į diskusiją, kurios metu bus galima dar daugiau sužinoti tiek apie žmogaus teisių situaciją Tibete, tiek ir apie šios tautos žmonių siekius. Ypač todėl, kad diskusijoje dalyvaus Tarptautinės kampanijos už Tibetą vadovė Tsering Jampa, europarlamentaras prof. Leonidas Donskis bei „Freedom House“ projektų vadovas Vytis Jurkonis.

Posovietinio pasaulio drama
Itin didelio dėmesio, kaip ir kasmet, turėtų susilaukti trečius metus į festivalio filmų sąrašą įtraukiama „Posovietinės panoramos“ programa. Nors Lietuvai bei kitoms dviem Baltijos valstybėms atgavus nepriklausomybę pavyko pasukti pažangos keliu, tačiau žvilgsnis į gretimas valstybes, kurios dar visai neseniai buvo vientiso darinio dalimi, priverčia pasijusti lyg grįžus į jau pamirštą praeitį. Ypač svarbus šios programos dalies motyvas – pilietinė visuomenė. Apie jos formavimąsi Rusijoje spalio 26-ąją, po filmo „Žiemą, bėk iš kiemo“, pakvies pasikalbėti žurnalistas Vsevolod Chernozub, Žodžio laisvės gynimo komiteto direktorė Ksenya Norall, Tarptautinio jaunimo žmogaus teisių judėjimo atstovas Dmitri Makarov ir „Freedom House“ projektų vadovas Dr. Vytis Jurkonis.

Tiesa, vadavimąsi iš posovietinio jungo Lietuvos žiūrovams šiek tiek turėtų priminti ir kitos programos temos filmai. Prieš dvidešimt penkerius metus daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, žmonių išėjimas į gatves buvo varomoji pokyčių valstybėje ir visuomenėje jėga. Tačiau šiandien gatvės protestas daugeliui asocijuojasi tik su Seimo langus daužančiais chuliganais ir „ubagų karaliais“, o į gatvės mitingus žiūrima mažų mažiausiai įtariai. Net penki „Visi į gatvę!“ kategorijos filmai pakvies atidžiau pasižiūrėti į pastarųjų metų gatvės protesto judėjimus, daugiau ar mažiau nuskambėjusius pasaulyje: kaip iš tiesų atrodė Wall Streeto užėmimas bei kokios idėjos veda „Pussy Riot“ nares.

Užsispyrimas būti
Programa „Nereikalingi žmonės“ skirta herojams, kuriuos visuomenė norėjo nurašyti, išstumti į užribį, geriausiu atveju paprasčiausiai apsimetant, kad jie neegzistuoja. Tai programa, kuri nagrinėja etninės neapykantos, senatvės, neįgalumo, lyčių lygybės temas. Nors dauguma šios programos filmų pasakoja apie įvykius tolimose valstybėse arba kelių dešimtmečių įvykius, tačiau net ir Lietuvos žiūrovai turėtų įžvelgti sąsajų su mūsų šalies nūdienos realijomis. Svarbiausia, kad visi šie filmai – apie nepalūžtančius bei sunkumų nepaisančius žmonės, kurie gali tapti puikiu pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu.

„Nepatogaus kino“ metu bus pristatyti ir nauji Lietuvos režisierių filmai. Tai šiemet „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą gavęs režisierės Linos Lūžytės filmas „Igruški“ apie mažo Baltarusijos miestelio, kurio gyventojai išgyvena tik siūdami pliušinius žaislus, gyvenimą. Šioje festivalio programos dalyje žiūrovai taip pat išvys Giedrės Beinoriūtės, sukūrusios gerai kino mėgėjams pažįstamą „Balkoną“, filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“ bei bendrą Martos Dauliūtės ir švedės Elisabeth Marjanović Cronvall darbą „Antra klasė“. Pastarasis filmas itin aiškiai parodo emigracijoje gyvenančių lietuvių savijautą bei nenorą tapti dar vieno gailestį keliančio televizijos reportažo objektais.

Paskutinėje festivalio „Nepatogus kinas“ dalis skirta ekologijai ir svarbiausiam gyvybės egzistavimo šaltiniui. Tai – vanduo. Keturi skirtingi filmai skirtingai žvelgia į visur mus supantį elementą.

Beje, žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ siekia būti prieinamas visiems, todėl kiekvienas žiūrovas pats gali nuspręsti, kiek kainuoja bilietas į filmą. Mažiausiai tai gali būti bent 1 ct. Vilniuje bilietus kino centre „Multikino“ galima įsigyti specialiame INFO centre, kuris pradeda dirbti valandą prieš pirmąjį seansą, o „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“ – kino teatrų kasose.

Spalio 17 d. Vilniuje prasidės jau šeštasis, kasmet vis didesnio žiūrovų dėmesio sulaukiantis, žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus Kinas“. Festivalis ypatingas ne tik aktualias temas gvildenančiais filmais – jo metu rengiami susitikimai su režisieriais, žmogaus teisių aktyvistais, po filmų vyksta įdomios diskusijos su politikos, žmogaus teisių, aplinkosaugis ir kitų sričių ekspertais. „Nepatogaus Kino“ organizatoriai su keliais filmais kviečia susipažinti iš arčiau.

Vidurio Rytams skirtoje rubrikoje ir bene daugiausiai apdovanojimų (pagrindinis prizas Sandanso (Sundance) kino festivalyje, specialieji prizai Amsterdamo IDFA, Paryžiaus „Cinéma du Réel“, ir kt.) turintis festivalio filmas – „5 sudužusios kameros“ („5 Broken Cameras“). Guy Davidi ir Emad Burnat juosta nukelia į Izraelio okupuotą Vakarų krantą, kur nuo 2005 m. prasideda taikūs protestai prieš apsauginių sienų statybą. Nuo filmavimo pradžios kulkos, ašarinių dujų granatos ar guminiai vėzdai Emadui sulaužo penkias video kameras. Kiekvienos jų lūžis žymi posūkį filmo siužete ir pagrindinių herojų gyvenimuose.

Šiemet migracijai „Nepatogus Kinas“ paskyrė atskirą retrospektyvą „Kertant sienas“, kurioje šeši, stilistiškai labai skirtingi filmai. Itališką šios rubrikos filmą „Tvirtovė“ („Il Castello“) žiūrovams pristatys į festivalį atvykstanti režisierių Massimo D’Anolfi ir Martina Parenti pora. Malpensos oro uostas Italijoje yra viena iš vietų, kur sienos kirtimas įgyja pažodinę prasmę – tai neįveikiama tvirtovė, apsupta biurokratinių saugumo procedūrų sienų. Beveik metus filmo kūrėjai praleido oro uoste stebėdami įvairių specialiųjų tarnybų darbą. Režisieriai pateikia oro uostą visai kitu, paprastam keliautojui neprieinamu, kampu. Filmas pelnė daugybę apdovanojimų prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose (specialusis žiuri prizas Toronto „HotDocs“, pagrindinis prizas „Docville“ kino festivalyje ir kt.).

Į Rytų Europos realijas sugrąžina keletas moterų teisėms skirtos retrospektyvos filmų ir speciali „Postsovietinė panorama“. „Nepatogaus kino“ žiūrovams jau pažįstamos kanadietės Julijos Ivanovos „Juodai baltas šeimos portretas“ („Family Portrait in Black and White“), pelnęs geriausio kanadietiško filmo įvertinimą praėjusių metų Toronto „HotDocs“ kino festivalyje, nukelia į Ukrainos provinciją, kur valdingos Olgos namuose auga 17 įvaikintų pamestinukų, daugiausia atsiradusių iš nenusisekusių vietos merginų ir Ukrainoje studijuojančių Afrikos studentų meilės romanų. Planuotas filmas apie rasizmą transformuojasi į daugiasluoksnį šeimos ir posovietinės visuomenės portretą.

Dar vienos festivalio programos – „Siekiant teisingumo“ – filmų herojus sieja vienas bendras dalykas – teisingumo paieškos. Nesvarbu, ar teisminis ginčas kiltų dėl kartoninio būsto priemiesčio lūšnyne, ar kova už milijonus dolerių kainuojančią žodžio laisvę. Švedų režisieriaus Fredrik Gertten filmas „Kieti vyrukai paspringo bananais“ parodo, ko gali sulaukti žmonės, prisilietę prie milžiniškos korporacijos prekės ženklo. 2009 metais režisierius sukūrė filmą „BANANAS!*”, kuriame atskleidžiami tarptautinės korporacijos „Dole Foods“ neteisėti veiksmai, dėl kurių buvo suluošinti Nikaragvos plantacijų darbuotojai. Tačiau filmui nebuvo lengva pasiekti kino ekranus. Sužinoję apie filmo premjerą Los Andželo kino festivalyje, „Dole“ pagrasino režisieriui, o festivalio pareikalavo nerodyti filmo.

Jau tradicija tapusioje moterų teisėms ir lygybei skirtoje programoje „Ekrane moterys“ šiais metais svarbią vietą užims amerikiečių David Redmon ir Ashley Sabin filmas „Modelis“ („Girl Model“). Mados pasaulio blizgesiui ir svaiginančioms gražuolių karjeroms filme vietos nedaug. Istorija prasideda Sibiro platybėse, kur amerikietė Ashley, kažkada pati sėkmingai dariusi modelio karjerą, ieško jaunų merginų, tinkančių specifinei Tokijo mados pasaulio rinkai. Trylikametei Nadiai šis susitikimas – galbūt vienintelė galimybė palikti kaimą ir uždirbti pinigų skurstančiai šeimai. Nadia praeina atranką ir iškeliauja į Tokiją, tačiau įvykiai klostosi ne visai taip, kaip svajota. Po filmo peržiūros bus surengta diskusija, kurioje dalyvaus modelių agentūros „Image Group“ įkūrėjos Julija Maslinskaja-Ulvydienė ir Meda Jonaitytė, lyčių lygybės ekspertė Margarita Jankauskaitė, Lietuvos „Caritas“ projektų vadovė Jolita Juškevičienė „Pamilk save“ klubos edukologė-psichologė bei buvęs modelis Aistė Jasaitytė-Čeburiak.

Tradicinės, aplinkosaugai skirtos „Žaliosios programos“ dėmesio centre kaip niekada Lietuvai aktualus klausimas – energetika. Programoje pristatomi šeši dokumentiniai filmai, iš įvairių kampų žvelgiantys į energetikos, jos naudojimo efektyvumo problemas. Ši filmų programa neapsiribos vien kino seansais, planuojamos edukacinės diskusijos su aplinkosaugos ekspertais, o spalio 23 d. bus surengtas tarptautinis seminaras.

Dar vienas susitikimas su Suomijos kino kūrėjais laukia specialaus „Nepatogaus kino“ seanso metu. Apdovanojimus įvairiuose kino festivaliuose renkantis suomių filmas „Panko Sindromas“ (Kovasikajuttu) pasakoja apie pankišką gyvenimą ir ėjimą prieš srovę. Pagrindinai filmo herojai – Pertti, Kari, Toni ir Sami – kaip turbūt kiekvienos normalios pankroko grupės nariai, mėgsta alų, garsiai keikiasi, viešai aiškinasi santykius, bet į muziką žiūri rimtai. Skirtumas tik tas, kad kiekvienas šios kylančios suomių pankroko grupės narys turi protinę negalią. Nepaisant to, jų triukšminguose koncertuose skamba maištingi tekstai apie neįgaliųjų nepriimančią visuomenę, nuobodų globos namų gyvenimą ar tiesiog juos „užknisančius“ dalykus – kad ir privalomą apsilankymą darytis pedikiūro. Pristatyti šio filmo į festivalį atvyksta visa kino kūrėjų komanda – režisieriai Jukka Kärkkäinen, J-P Passi bei prodiuseris Sami Jahnukainen.

Šeštasis dokumentinių filmų festivalis „AdHoc: Nepatogus Kinas“ vyks spalio 17–24 d. Vilniuje (kino centras „MULTIKINO“ (pramogų centras „Ozas“), „Skalvija“, Energetikos ir technikos muziejus). Iš karto po Vilniaus festivalis keliasi į Kauną (spalio 25–30 d., M. Žilinsko dailės galerija, Galerija 101). Lapkričio mėnesį festivalis keliaus po mažesnius miestus: Šiauliai (Ch. Frenkelio vila, lapkričio 6–10 d.) Klaipėda (Kultūrų komunikacijų centras, lapkričio 7­–11 d.), Alytus (lapkričio 8–11 d.), Marijampolė (lapkričio 9–11 d.), Utena, Ukmergė ir Panevėžys (lapkričio 14–17 d.).

Visą informacija apie filmus ir renginius svetainėje www.nepatoguskinas.lt