Ar žinojote, kad 2013 metai yra ypatingi? Na patys pagalvokite – sugrįžo į sceną „Foje“, „Naktinės personos“, po dešimt metų pertraukos Davidas Bowie išleido albumą, po kiek mažesnės – Nick Cave. Manau, gerai pagalvoję, surasime dar šimtus, tūkstančius priežasčių, kuo kiekvienam šie metai buvo ypatingi, ne tik melomanams. Aš ir nebūčiau susimąsčiusi apie TAI, jei ne ypatingieji „No theatre“, kuriems šie metai tai jau tikrai buvo neeiliniai, ir ne tik produktyvumo prasme… Tokius kūrybingus metus teatras nusprendė ypatingai įprasminti, įsteigdami sau ypatingas nominacijas neegzistuojančiuojų apdovanojimų renginyje „NO AWARDS”.
Renginį pradėjo aktoriai su benzopjūklais bandydami panaikinti visas „stop juostas“, trukdančias jų judėjimui veržtis pirmyn, šiuo ironišku gestu deklaruodami, kad niekas jų nesustabdys…
Apdovanojimų kalbas pradėjo Vainius Sodeika – apie jo ir vienos merginos pažinties istoriją internete, kurios finale paaiškėja, kad naujoji bičiulė virtualiame pasaulyje buvo susikūrusi svajonių tapatybę, visai nepanašią į realiąją. Mergina galiausia palūžo nuo menkumo, kurį jautė savyje prieš susikurtąją tobulą iliuzinę monstrę. Vainius, iškeikęs visas virtualias bendravimo priemones (facebookus, skypus, twiterius, chatus, googlus, gmailus ir t.t.), vainikavo savo kalbą mintimi, „kad ir koks būtum geras bėgikas, bet nuo savęs nepabėgsi“ Toliau skaityti Įspūdžiai iš „No Theatre” spektaklio – apdovanojimų „NO AWARDS”