Žymų Archyvai: O.Koršunovas

[Sirenos 2013:] „PERAS GIUNTAS” (rež. Oskaras Koršunovas)

Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Peras Giuntas“ (orig. „Peer Gynt“) pradėjo šių metų „Sirenų“ festivalio užsienio  spektaklių programą. Nors O. Koršunovo pavardė ir neskamba labai „užsienietiškai“, bet, deja, šįkart lietuvių režisierius reprezentavo Norvegijos Nacionalinį teatrą.

Pats režisierius ne viename interviu mini, kad jei ne užsienio teatrų kur kas platesnės finansinės galimybės, vargu, ar jis būtų sukūręs tiek daug įdomių spektaklių po visą pasaulį.

„Peras Giuntas“ Lietuvoje buvo rodomas mažoje Menų spaustuvės salytėje, tad tikrai tik labai maža saujelė festivalio svečių ir Lietuvos teatro mylėtojų turėjo galimybę pamatyti šį, geriausiu Norvegijoje praeitais metais pripažintą, spektaklį. Organizatoriai suskubo pasirūpinti dar vienu papildomu seansu tą patį vakarą, bet ir tai nelabai gelbėjo – bilietų pardavimo sistemos jau kelias savaites iki festivalio pradžios rodė nulinį vietų skaičių. Toliau skaityti [Sirenos 2013:] „PERAS GIUNTAS” (rež. Oskaras Koršunovas)

Įspūdžiai iš O. Koršunovo premjeros „KATEDRA“

Lapkričio mėnesį vykusį nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ vainikavo Justino Marcinkevičiaus pjesės „Katedra“ pastatymo premjera Nacionalinio teatro scenoje. Prieš vertinant spektaklio meninę pusę, norisi pasidžiaugti naujais teatro rinkodariniais sprendimais – galimybe kiekvienam teatro mylėtojui tapti lietuviškos pjesės pastatymo rėmėju, nusiperkant brangesnius bilietus. Šūkiu „Norint prisidėti prie spektaklio statymo nereikia turėti milijono“ teatras demonstruoja kūrybingus spektaklio biudžeto išteklių papildymo būdus.

Visais laikais menas pats save neišsilaikė, buvo priklausomas nuo mecenatų, rėmėjų malonės, valstybės finansavimo, fondų ir pan. Teatro sprendimas kreiptis į eilinį žmogų, siūlant jam tapti spektaklio rėmėju, manau, yra dalis pačio spektaklio idėjos – sumanymo, kuris ir kalba apie tai, kaip, bet kurios srities menininkas visą gyvenimą yra priklausomas nuo „ponų“, remiančių knygos išleidimą, spektaklio pastatymą, kostiumų kolekcijų pristatymus, „ponų“, užsakančių muziką, nurodančių kūrinio kryptį ir pabaigimo terminą. Atrodo, jog menininko profesija yra laisviausia, mažiausiai suvaržyta, bet viskas iš tiesų yra kur kas sudėtingiau. Pačiai dažnai tenka atstovauti „ponų“ pusę, tad žinau, į kokius kompromisus kartais tenka leistis kūrėjams, kad užsidirbtų kasdienei duonai. Tai buvo viena iš „Katedros“ temų, bet ne vienintelė.
Toliau skaityti Įspūdžiai iš O. Koršunovo premjeros „KATEDRA“