Vėlų penktadienio vakarą, „Menų spaustuvės“ kiemelyje kunkuliavo minia, o „Sirenų“ organizatoriai nesiliovė kartoti, kad bus įleisti į salę tik svečiai su kvietimais ir specialiomis akreditacijomis. Iš gausiai susirinkusios margaspalvės publikos buvo akivaizdu, kad vyks kažkas svarbaus – ką nori pamatyti ne tik festivalio svečiai, Lietuvos teatralai, bet ir eiliniai mirtingieji. Akivaizdu buvo ir tai, kad ne visi tilps į nedidutę „Menų spaustuvės“ juodąją salę, bet žinojau – liks už durų tik tie, kuriems ne taip jau ir baisiai rūpi čionai patekti. Per dešimties metų intensyvaus teatrų lankymą išmoksti į sau būtinus renginius papulti ir per duris, ir per kaminą, jei durys užvertos. Šis kartas – ne išimtis.

Vakaro kaltininkas – Oskaras Koršunovas ir jo naujausias spektaklis „Hamletas“, kuris oficialiai mūsų kraštiečiams bus pristatytas tik lapkričio pabaigoje. Tai bene ilgiausiai brandintas režisieriaus darbas: repetuota visus metus ir, kaip teigia teatro kritikai, eita link jo ištisus dešimt metų nuo pat pirmųjų režisūrinių žingsnių. „Hamletu“ Koršunovas lyg  įprasmina, apvainikuoja savo kūrybinę ir gyvenimišką patirtį, užduoda sau klausimą – „kas aš esu dabar“? Noras statyti „Hamletą“ yra vienas sąmoningiausių režisieriaus pasirinkimų. Teko girdėti ir apie pradinį režisieriaus sumanymą šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlikti pačiam. Vėliau šios idėjos režisierius atsisakė ir pakvietė Hamleto vaidmenį atlikti Klaipėdos teato aktorių Darių Meškauską. Kaip spėjama,  ne jauno aktoriau pasirinkimu šiam vaidmeniui,  O.K. norėjo pavaizduoti Hamletą kaip brandžią asmenybę, nesirenkančią iš dviejų kraštutinumų „būti ar nebūti“, o – ieškantį trečiojo, būtent, savojo, o ne primesto, likimo kelio. Jis sprendžia esminę lygtį, kaip užbaigti keršto epochą, į kurios užburtą ratą buvo patekęs ir jo tėvas. Toliau skaityti Premjera: O. Koršunovo „HAMLETAS”. →